“Savo žmonai būnu neištikimas kiekvieną vasarą, ji, žinoma, apie tai nenumano. Jai nuo to jokios žalos, o mano jausmai jos atžvilgiu dėl to tvirtėja”. Neištikimybė padeda susigrąžinti jausmus mylimam žmogui, mano vieni laiškų autoriai. Neištikimybė sugriauna santykius, teigia kiti.
O kaip yra iš tiesų? Ką daryti, kad artimas žmogus tau liktų ištikimas? Kaip elgtis po išdavystės? Nutraukti santykius ar atleisti?
Pagaliau vasara pakėlė mūsų internautų nuotaiką. Daugiau kaip pusė laiškų - meilės ir sekso temomis. Viso labo du laiškai apie depresiją. Ramunė L. rašo: “Kai atvažiuoju prie jūros, su manimi kažkas darosi. Man norisi pamiršti vyrą, šeimą: imu krėsti kvailystes. Elgiuosi taip, kaip iki santuokos: priimu vyrų dėmesį, leidžiu su jais laiką. Drauge vaikštinėjame palei jūrą, man patinka koketuoti, patinka jaustis moterimi. Man atrodė, kad myliu vyrą. Bet su juo negaliu koketuoti, mūsų santykiai “pernelyg rimti”. Baisu prisipažinti, bet su juo siaubingai pavargau”.
Savo laiške Ramunė klausia, ar saugoti ištikimybę vyrui, ar ne. Tokiuose dalykuose patarinėti negalima. Bet nuovargis nuo sutuoktinio - normalus reiškinys. Ir nebūtina būti neištikimiems, kad pailsėtumėte vienas nuo kito.
Tačiau kitas internautas Povilas K. rašo, kad “neištikimybė - tai oro gurkšnis santuokoje”. “Savo žmonai būnu neištikimas kiekvieną vasarą, ji, žinoma, apie tai nenumano. Jai nuo to jokios žalos, o mano jausmai jos atžvilgiu dėl to tvirtėja. Kiekvieną kartą patiriu kaltės jausmą ir švelnumą jai. Man norisi pas ją sugrįžti. Ji - pats patikimiausias mano “užnugaris”.
Tokia psichologija - tipiška tam tikrai vyrų rūšiai. Jie mano, kad užsiėminėti seksu su daugeliu moterų - jų prigimtinė teisė. Jų niekada nekankina sąžinės priekaištai.
Tačiau ryšys su meiluže gali “suteikti šviežumo” santykiams tik retais atvejais. Tokie vyrai neišvengiamai susidvejina savo jausmuose, praranda save. Galų gale jie neretai lieka be nieko. Tiesa, pasitaiko ir tokių atvejų, kaip ir su Augustu M.: “Esmė ta, kad mano žmona mane liovėsi traukusi kaip moteris, ji sustorėjo, liovėsi save prižiūrėti. Nesiruošiu griauti šeimos, gerbiu ją kaip savo vaikų motiną. Tačiau esu sveikas vyras ir man reikalinga moteris, kuri mane trauktų seksualiai. Kol jos nesusiradau, žmona labai kentėjo nuo mano irzlumo. Dabar, kai turiu meilužę, viskas sustojo į savo vietas. Manęs neerzina žmona, kaip vyras esu visiškai patenkintas kitos moters. Žmona dėkinga, kad “pasikeičiau į gerąją pusę” (apie meilužę ji, žinoma, nieko neįtaria). Argi esu neteisus?”
Tiesiog Augustas nuėjo lengvesni keliu. Neištikimybės keliu. Yra ir kitas kelias: pasikalbėti su žmona iš pat pradžių apie savo jausmus. Daugelis moterų tiesiog pamiršta, kad vyras - tai vyriškis ir kad reikia būti gundančia ir vyrui, idant jausmai neužgestų. Žinoma, tai rimtas išbandymas abiejų savimeilei. Tačiau susirasti meilužę - tai “dvigubo gyvenimo” pradžia. O tai galų gale gali sugriauti asmenybę.
Ieva J. mano, kad “neištikimybė - tai galas santykiams”. “Niekada neatleisčiau vyrui neištikimybės. Mano manymu, miegoti su kita moterimi galima tik po skyrybų”. Panašia tema rašo ir Marija D. Jurgita G. klausia, ar pavojingos seksualinės fantazijos. “Dažnai vaikštinėju palei jūrą viena, vėlai vakare. Kartą paskui mane ilgai ėjo kažkoks vyras. Man buvo ir baisu, ir norėjosi, kad jis mane pasivytų, parblokštų ant žemės, išprievartautų. Kai jis pasuko į šoną, man pasidarė apmaudu, pasijutau labai vieniša. Galbūt esu nenormali?” - klausia Jurgita.
Ne, tokios fantazijos - visiškai normalios. Jurgitai tiesiog prabilo patelės prigimtis. Fantazijose pasireiškia mūsų “laukinė” prigimtis. Fantazijose išgyvename tai, ką realiame gyvenime draudžia moralė, auklėjimas. Taip atsikratome vidinės įtampos. Kas nemoka fantazuoti, tas gali pradėti neapgalvotai elgtis gyvenime.
Daugiau pasikliaukime vidiniu balsu. Ir neskubėkime keisti gyvenimo, jei iš tiesų vertiname žmogų, su kuriuo gyvename, bet nuo kurio kiek pavargome!
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
