Pagaliau mūsų skaitytojų laiškuose atsirado požymių, kad nuotaika pagerėjo. Daugiau nei dešimt laiškų atsiuntė internautai, kurie galiausiai nusprendė pasiginčyti su psichologu! Bravo! Tai liudija tikėjimą savimi. Dauguma kovo mėnesio laiškų skirti ne asmeninėms problemoms, o apmąstymams.
Palyginti su sausiu-vasariu, liko mažiau niurnėjimo. Ir kažkodėl didžioji dauguma autorių - moterys. Ar tai reiškia, kad moterys bunda iš žiemos miego greičiau negu vyrai?
Rasa T. nesutinka, kad nuo mistikos reikia gydytis. Ji mano, kad iš tiesų egzistuoja paslaptingos jėgos, kurios pavaldžios magams ir ekstrasensams. Ta pačia tema parašė Živilė K. ir Goda V. “Turiu katiną, kuris niekuomet neprieis prie blogo žmogaus”, - sako Goda V. Kada mus valdo pasąmonė, mums atrodo, kad ir katinai - magai.
Mantas užsipuola: “Klysti, Narbutai, žurnalistai rašo apie korumpuotus politikus ne tik todėl, kad didintų leidinių tiražus. Vienas iš spaudos tikslų yra vadinamas "sarginio šuns", kuris sergsti visuomenę ir įspėja ją apie pavojus ir negeroves. Tai daro viso pasaulio žiniasklaida. Lietuvoje blogybių daugiau, tad ir spauda atrodo niūriau. Kad neatrodytų taip sudėtinga, pasakysiu atvirai, kiekvienas žurnalistas taip pat yra paprastas ir jautrus žmogus. Skriaudžia vaikus, apgaudinėja vargšus, lobsta iš svetimų pinigų - nejau manai, kad rašai apie tai dėl kažkokių tiražų”...
Viskas teisinga, bet kai žurnalistai nuo ryto ligi vakaro rašo ir rodo visais kanalais sunkius invalidus, laidotuves, širdį draskančias istorijas apie vaikų nužudymus, psichinius ligonius, maniakus, tai reikia kalbėti apie neurozę. Apie bendrą neurozę, kuria serga visa lietuvių žurnalistika ir visuomenė, kurią žurnalistika aptarnauja ir kuria. Turi būti saikas pateikiant tai, kas yra šviesu ir tamsu. Antraip lietuvių tauta amžinai pirmaus savižudybių skaičiumi.
Žmogaus psichika ne tokia stipri, kaip atrodo. Ją lengva palaužti.
O štai kovingas Martyno laiškas, atėjęs beveik kartu su Manto: “Nemanau, kad dvidešimties metų žmonės, mąstantys kaip keturiasdešimtmečiai ar šešiasdešimtmečiai, yra nenormalūs. Gal jie tiesiog nenori kabintis tų kvailų rausvų akinių, kuriuos jiems bruka supakuotus kaip "jaunatvišką gyvenimo būdą"? Jeigu Elena jau dabar nemato prasmės gyventi - puiku: yra šansas, kad dar neturėdama 30-ies ji tą prasmę atras. O sveikieji "optimistai" ne juokais žudysis 40-50 metų ir joks psichologas jiems tada nebegalės padėti. Rausvas traukinys pavėlavusius išlipti grūda lauk nesustodamas, be jokių sentimentų”.
Ar galima su tuo sutikti? Tik iš dalies. Turėdami 60 metų, Lietuvoje daugelis galvoja apie mirtį, apie paminklus ant kapo, apie tai, kaip greičiau užsiropšti ant krosnies ir ten sėdėti. Tai pateisinama nualinta pagyvenusių žmonių nervų sistema. Žmonės dažniausiai jau nekeičia savo įpročių, stabarėja, niekur nebevažiuoja (pas mus, ne Vakaruose). Ir dažnai tas protinga. Taip jie saugo savo nusilpusią psichiką nuo streso (bet koks pasikeitimas - tai jau stresas).
Bet įsivaizduokim sau dvidešimtmetį ar trisdešimtmetį, puoselėjantį tokias mintis ir besilaikantį tokios pozicijos. Kiekvienam amžiui - savos mintys ir savas pasaulio suvokimas. Lietuvoje kol kas labai silpnas (palyginti su Vakarais) jaunystės kultas. “Senių” pasaulėjauta nuslopina jaunimo pasaulėjautą; pastariesiems sukurti rezervatai jaunimo klubuose ir diskotekose. Ir tai viskas. O spaudoje - ne žvalūs maršai, o senatviškas zyzimas.
Su Martinu solidarizuojasi ir Miglė K.: “Patirtis mus daro atsargius”. Taip, bet ir ribotus. O Lina Š. rašo: “Su metais man darosi vis sunkiau gyventi”. Likti tam tikra prasme jaunam ir naiviam net ir sulaukus 40-ies ar 60-ies - naudinga. Rausvi akiniai - kartais būtini. Jei juos būtų turėję patekusieji į neviltį, jie būtų nesužinoję, kas yra depresija. Pernelyg daug “patirties” ir “suaugusio žmogaus pasaulėjautos” - irgi blogai. Žmogus tampa nuobodus ir senas.
O mes juk nenorime senti?
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
