Per praėjusį mėnesį daug internautų kreipėsi į mane su prašymais padėti spręsti darbo problemas. Pagrindinis laiškų motyvas - konfliktas su šefu, kuris nesupranta jų poreikių.
Raimonda savo laiške tarsi apibendrina kitų internautų apmąstymus. Ji rašo: “Kaip elgtis su vadove darboholike? Ji įkūrė savo įmonę, kuri jai yra svarbiausias dalykas gyvenime, maloniausias užsiėmimas ištisą parą, be savaitgalių ir be atostogų. Nesvarbu šeima, jokia kita sritis jos nedomina. Ji gali skambinti savo darbuotojams net 11 val. vakaro, jei sugalvoja, kad ką nors reikia padaryti. Pas mus darbo valandos neribojamos, dažnai dirbame savaitgaliais, o jei kas nors išdrįsta pasakyti, kad pavargo ar išsisėmė, yra viešai apkaltinamas išlepimu, tinginyste, išsisukinėjimu. Vadovė labai emocionali ir ne itin konstruktyviai reiškia savo nuomonę. Anot jos, pas mus nėra nuo ko pavargti, nors darbe tvyro nuolatinė įtampa ir nesibaigiantys “degantys” darbai”.
Jus tiesiog eksploatuoja. O jūsų vadovė - primityvi asmenybė, kuri neturi jokio supratimo apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Be to, jos elgsenoje matyti visi “moralinio sadizmo” bruožai. Tam, kad pateisintų pavaldinių eksploatavimą, ji pasinaudoja žinoma psichologine schema: pridengia savo sadizmą moraliniu pavaldinių pasmerkimu!
Ji negali pripažinti jūsų teisės į poilsį, antraip jos elgsena būtų moraliai smerktina. Tada ji turėtų pripažinti, kad jus išnaudoja. Bet jei eksploataciją pavadinsime tvarkos įvedimu tariamai tingiems pavaldiniams, tai moralinė sistema apsiverčia aukštyn kojomis. Tada šefas yra moralinis teisėjas, o jūs elgiatės amoraliai (esate “tinginė”). Tas psichologinis triukas būdingas kaip tik reiškiniui, vadinamam moraline prievarta, cinizmu. Jo tikslas - pasirodyti auka, nors iš tiesų auka esate jūs, o jūsų šefas - budelis! Kaip matoma iš jūsų laiško, savo požiūrį į situaciją jai pavyko primesti, nes kenčiate nuo jos priekaištų. Nors ir nepripažįstate, kad jie pagrįsti.
Raimonda tęsia: “Per praeitus metus turėjau tik 2 savaites atostogų. Nuolat dirbu įtemptą protinį darbą. Jaučiuosi pavargusi, sunku susikaupti. Jaučiu, kad prasideda depresija, perdegimo sindromas. Rytą atsibudusi neturiu jėgų keltis, atėjusi į darbą galvoju, kaip greičiau eiti namo. Paprašiau savaitės atostogų. Iš tų, kur pernai neišnaudojau (ne savo valia). Žinoma, man jų niekas nedavė. Galiausiai suderėjau, kad savaitės atostogų laiką išnaudosiu pridėdama po vieną laisvą dieną prie savaitgalio.
Vadovė sutiko, tačiau pasakė kitiems darbuotojams, kokia aš ištižusi, nuo ko čia galima pavargti, juk “nieko nedirbu”. Nors dirbu savo ir vadovės darbus, turiu daugiausiai atsakomybės už visą įmonės veiklą. Mane tai skaudina ir bandžiau argumentuotai jai paaiškinti, kokius darbus darau, koks mano krūvis ir kad turiu teisę išeiti atostogų. Dauguma įstaigos darbuotojų jaučiasi neįvertinti ir išnaudojami. Suprantu, kad jos požiūrio į darbuotojus nepakeisiu. Gal galėčiau kaip nors padėti pati sau? Tik kaip? Noriu pasakyti, kad, nepaisant visko, mėgstu savo darbą ir jo keisti nenorėčiau. Tačiau gal galima kažkaip pagerinti atmosferą darbe?
Būčiau labai dėkinga už atsakymą ar komentarą. Manau, kad su panašiomis problemomis susiduria ne vien mūsų įmonės darbuotojai”.
Jūs ir jūsų kolegos patekote į psichologinius spąstus, iš kurių yra dvi išeitys.
Radikali išeitis: turite ieškotis sau kito darbo ir kito vadovo, kurio požiūris būtų panašus į jūsų.
Terapinė išeitis: turite išsiugdyti šaltą požiūrį į absurdiškas ir neteisingas moralės pamokas iš vadovės pusės. Nekentėti! Iš esmės jūs atsikovojote dalį savo teisių, bet jus veikia moralinis sadizmas iš vadovės pusės. Štai perspektyva jums: ir toliau tokiu būdu atsikovokite erdvę sau, bet neteikite jokios reikšmės šefės pastaboms! Nelaukite teisingumo, kad ji kada nors jus įvertins. Tai neįmanoma, nes sadistui reikia paslėpti savo sadizmą. Tam jam reikia moraliai smerkti aukas.
Akivaizdu, jai jūsų reikia, jei ji vis dėlto nusileidžia jums, neskuba atsisveikinti. Laikykitės tos minties. Padėti taip pat gali išsiugdyta ir giliai paslėpta panieka tokiam žmogui. Galbūt net gailestis. Įsidėmėkite, kad bet kuris normalus žmogus suprastų pavaldinių poreikį ilsėtis ir turėti teisę į asmeninį gyvenimą. Jūs susidūrėte su moraliniu iškrypimu žmogaus, kuris jūsų sąskaita realizuoja kažkokius savo asmeninius kompleksus! Galima pasakyti, kad jis įsitvirtina jūsų sąskaita. Budelio tokia psichologija, jis negali be aukos.
Žinoma, būti šaltam tokioje situacijoje nelengva. Bet jūs prašote nurodyti išeitį iš aklavietės, kai nenorite pakeisti darbovietės. Ji - darbas su savimi, savo reakcijomis. Pasikeiskite pati!
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
