Sėdatės prie kompiuterio ir jums pagerėja nuotaika? Užsimiršta nuoskaudos? Kodėl? Prieš monitorių tarsi imame jaustis kitu žmogumi. Kas dedasi su mūsų psichika? Kaip kompiuteris susijęs su mūsų “aš”? Kokiomis kritinėmis akimirkomis ir kaip jį galima panaudoti kaip psichologinį ramstį?
Sandra L. rašo: “Pastebėjau, kad sėduosi prie kompiuterio ne tik tada, kai reikia dirbti, bet tada, kai bloga nuotaika. Kada susipykstu su savo vaikinu. Tai mane nuramina. Prie kompiuterio atgaunu pusiausvyrą, tokia priklausomybė mane ir džiugina, ir gąsdina. Kartą dėl viruso išbuvau be kompiuterio dvi savaites ir man jo trūko. Kaip tik patyriau didelį stresą, buvo siaubinga būsena. Tada supratau, kad jau priklausau nuo kompiuterio psichologiškai. Kiek tai pavojinga?”
Mūsų baimės, kompleksai, neurozės mus nugali tada, kada neturime pašnekovo. Dėl to sunkios būsenos visada lanko naktį, lovoje, vienatvėje. Tada neretai mus užvaldo pasąmonė.
Kad vėl įgautume jėgų gyventi, turime liautis žiūrėję į savo vidų, o imti žiūrėti į kitą žmogų, pasaulį. Mums reikalinga sąmonės šviesa. Ne visada šalia yra žmogus, galintis pabūti tuo veidrodžiu, kuris mus supranta, jaučia.
Žmonės nuo seno išrado kovos su pasąmone būdą. Panašiose situacijose daugelis rašė dienoraštį. Kada rašome dienoraštį, įsisąmoniname tai, ką jaučiame. Mes jau nebesame tamsiųjų jėgų valioje, o žiūrime į baltą popieriaus lapą. Mūsų “aš” kitas.
Kompiuteris atlieka lygiai tą patį psichologinį vaidmenį. Kada žiūrime į monitoriaus ekraną, mes jau nebesame savyje. Mes “išorėje”. Ir todėl ateina kažkokio išsilaisvinimo jausmas.
Jei naudojamės internetu, susidomime pasauliu: pasaulis ima mus maitinti sava energija. Tai gali būti interneto puslapių peržiūrėjimas, tai gali būti laiškai draugams, pažįstamiems arba tiesiog psichologui Deiviui Narbutui. Bet kuriuo atveju susirandame kokį nors pašnekovą.
Tai pat būna, jei žaidžiame kompiuterinius žaidimus. Įsitraukiame į tam tikrą žaidimo “psichologinę erdvę”, kuri priverčia mus pamiršti tamsias gyvenimo puses, mūsų negandas, baimes. Priimta keikti kompiuterinius žaidimus už tai, kad jie atima laiką ir mus paverčia “kompiuteriniais narkomanais”. Būna ir taip.
Tačiau retai kalbama apie psichoterapinį kompiuterinių žaidimų vaidmenį. Apie tai, kad įsitraukimas į žaidimą (bet kokį, nebūtinai kompiuterinį) - būtinas mūsų psichikai, kad ji pakankami pailsėtų. Žaidimai egzistavo visada: ir prieš šimtą, ir prieš tūkstantį metų. Žaisdavo (kaulais) net priešistoriniai žmonės. Žaidimas - žmogiškosios psichikos poreikis. Žaisdamas žmogus nusiramina, pasijunta savimi, išsilaisvina iš savo asmenybės (nuo kurios irgi galima pavargti!).
Kita vertus, mūsų savijauta prieš monitorių pagerėja ir todėl, kad kompiuteris duoda jėgos pojūtį. Nevisavertiškumo kompleksas būdingas daugeliui žmonių. Kodėl žmonės siekia valdžios, pinigų, šlovės? Dėl to, kad, kaip rašė F. Nietzsche, žmogų veda noras pavergti pasaulį. Bet dauguma žmonių kaip tik neturi ypatingos valdžios, didelių pinigų.
Daugelis įsigyja šunį, kad turėtų bent ką, kas paklustų jo valiai. Kiti pasitenkina “klusniais” vaikais. Na, o ką daryti likusiems? Karjera nepadaryta, pinigai nesukaupti. Tačiau yra kompiuteris, kuris klauso kiekvieno jūsų judesio. Paklūsta bet kokiam jūsų norui.
Mes “pavergiame” kompiuterį. Ir būtent todėl netenkame kantrybės, pykstame, kada jis mūsų “neklauso”.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
