Psichologiškai esame atsipalaidavę tik namuose (ir tai ne visada). Gatvėje nuolatos jaučiame kitų žvilgsnius (net jei niekas į mus nežiūri!). Mes jau pamiršome vaikystę, pamiršome, kas yra euforija. Balandžio, kuris šiais metais labai saulėtas, laiškai dar kartą įrodo, kad hormonai turi lemiamą vaidmenį mūsų nuotaikai.
O galbūt veikia optimizmo atmosfera, kurią žiniasklaida skatina ryšium su Lietuvos įstojimu į ES ir agitacija už gegužės referendumą?
Povilas L. rašo: “Lietuvoje vis dar įtartinai ir smerkiamai žiūrima į suaugusius žmones, kurie šokinėja ir kvailioja gatvėje. Jei jie elgiasi “kaip vaikai”, tai visiems iškart aišku, kad tai užsieniečiai. Lietuvis turi būti rimtas. Tai mūsų katalikiškos kultūros reikalavimas. Mes save dusiname”.
Pridurkim: ir mažos šalies, kurioje “nepasislėpsi minioje”, problema. Komplimentus dėl stebėtino lietuvių vaikų “išsiauklėjimo” ne kartą teko girdėti iš prancūzų ir italų. Ten vaikai “lipa ant galvos” net inteligentiškose šeimose. Pas mus, kai ateina svečiai, jie tyliai sėdi kamputyje ir nekalba.
Gerai tai ar blogai? Veikiau blogai! Taip slopinama asmeninė laisvė. Bėgant metams tai skatina kompleksų susidarymą. Kompleksas - kai pradedame žiūrėti į save kitų akimis ir užsisklendžiame savyje. Laimos K., Agnės J., Tomo T., Alinos J. laiškai kaip tik apie tai.
Birutė G. rašo, kad jos gyvenime yra “pinigų, šeima”, bet kažkodėl tai “neatneša džiaugsmo”. Birutės laiškas “pernelyg rimtas”. Kaip ir Gretos K., Daumanto N. laiškai. Rimtumas ir problemos - tai dažnai vienas ir tas pats.
Rimtumą mums didele dalimi primeta kultūra. Kas pasakė, kad suaugęs žmogus neturi likti vaiku? Bent per šventes - šokinėti, žaisti, dainuoti, kvailioti? Pamenu, devintajame dešimtmetyje mane pribloškė prancūzai, kurie vienoje miesto švenčių elgėsi kaip vaikai. Jie neturėjo jokių kompleksų, nors buvo šeimos tėvai. Ten kita kultūra.
Nuo rimtumo iki tragizmo ir noro matyti tik tamsiąją gyvenimo pusę - vienas žingsnis!
Panašia tema, atsiliepdama į mano straipsnį, rašo Ramunė Z. “Dėl Dievo meilės, maniau, kad esu viena tokia, kuriai jau vemti norisi nuo tų visų bomžų, pijokų, lakūdrų vaizdavimo per televiziją ir jų gyvenimo aprašymų “Gyvenimo būde”. Arba “Stiliuje” - kitokios rūšies bomžų. Vis pasižadu sau neskaityti, betgi kad daugiau nieko nėra... lietuviškai. Tada paimu ir perskaitau arba tingėdama per TV pasižiūriu. Ir į tokią neviltį įvaro!!! Nors aš šiaip jau nesu depresyvi asmenybė”.
Ramunę veikia sveika prigimtis. Jei klausysimės prigimties, suprasime, ko mums reikia. O ilgimės tos euforijos, kurią vis dėlto ne kartą esame patyrę vaikystėje (kada rytą apimdavo džiaugsmas be priežasties).
Slėpti tamsiąsias gyvenimo puses? Ne, tiesiog jų neakcentuoti. Ankstesniais laikais nuolatos grodavo orkestrai ir visos naujienos buvo apie “pasiekimus”. Prieš dvidešimt metų euforija buvo valstybinė politika. Propaganda? Taip. Bet mūsų psichikai reikia džiaugsmo ir optimizmo. Antikos laikais euforija buvo laikoma dieviška būsena. O vaikams - tai kasdienė norma!
Paklausykime Ramunės: “Norisi šaukti balsu: parašykite apie ką nors kita, ne kaip prasigėrusi lesbietė gryčią sudegino, arba ne kaip tatarinova n-tuosius kailinius nusipirko. Parašykite nors ir apie gamtos saugojimą, apie ekologiją - lietuviai tikri laukiniai šioje srityje. Parašykit, kad nereikia nosies šnypšti gatvėje pirštais. Parašykit apie garbingus žmones, ar jau jie išnyko??? Pasaulyje tai neišnyko, bet Lietuvoje gal ir jau??? Rašau visai psichologui ne į temą. Tačiau pritariu, kad žurnalistams reikia psichologinės pagalbos. Suteikite jiems psichologinę pagalba! O tai mes visi čia greitai pavirsime bomžais. Arba tatarinovomis. Apsaugok Dieve”.
Tiek emocijų - tai jau neblogai. Bet kiti visa tai žiūri ir “tyliai kariasi”. Euforija negali būti kasdien. Bet kartą per savaitę psichiškai sveiką žmogų ji turi aplankyti!
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
