Ištikus stresui mūsų sąmonė taip susiaurėja, kad nebematome visos gyvenimo pilnatvės. Netekę darbo nebevertiname tokių dalykų kaip sveikata, darni šeima, vaikai, nors visos tos vertybės nė negalėtų būti palygintos su “darbo vieta” (kurios dažniausiai laikomės tik dėl pinigų!).
Ramunė N. rašo: “Po to, kai mane iškvietė pas vedėją ir pranešė, kad mano etatą naikina, pasaulis ėmė plaukti prieš akis. Neturėjau jokio kito pragyvenimo šaltinio! Kur dabar susirasiu darbą, iš ko gyvens mano šeima (vyras namo parnešdavo grašius)? Du mėnesius gydžiausi nervus stacionare”.
Kitas atvejis. Marija, 27-erių mokytoja, neteko darbo sujungus dvi mokyklas. Psichologiškai ji tam nebuvo pasirengusi. Jos neviltis buvo tokia didelė, kad ji liovėsi šeimai gaminusi valgį, tvarkyti namus, ištisas dienas verkė. Į vyro įkalbinėjimus pasėdėti kavinėje, apsilankyti baseine, nueiti į svečius - kategoriškai atsisakinėjo. Ją varė į siaubą mintis apie “išlaidas” (“juk daugiau namo neparnešiu nė lito!”): nors būtent tokiu periodu negalima buvo gailėti tų anaiptol nedidelių pinigų, kurie būtų leidę Marijos psichikai atsipalaiduoti.
Šios istorijos pabaiga labai liūdna. Po metų Marija susirado darbą vienoje privačioje mokykloje, bet dėl išgyvento streso ji susigadino sveikatą, apie kurią negalvojo - jai aptiko auglį. Imuninė sistema, sauganti mus nuo daugybės ligų, nusilpo. O vyras, pavargęs nuo nervingos, nevaldomos žmonos, susirado meilužę. Marija pati sugriovė savo laimę, nemokėdama įvertinti to, ką turėjo. Dabar, kai ji vėl turi darbą, bet neteko sveikatos ir tvirtos šeimos, Marija tą supranta. “Buvau tiesiog kvaila”, - sako apie save Marija.
Iš anksto būkite pasirengusi netekti darbo. Iš anksto sudėliokite vertybes į savo vietas. Pakeisti savo mąstyseną netekus darbo kur kas lengviau, jei visą laiką ugdėte savyje teisingą požiūrį į gyvenimą.
Net turėdama gerai atlyginamą darbą, nepaverskite jo nepakeičiamu stabu. Nedarykite lemtingos klaidos, iškeldama “uždarbį” aukščiau už sveikatą, santykius su artimais žmonėmis ir draugais, aukščiau už kasdienio gyvenimo džiaugsmą.
Netekusi materialinio pragyvenimo šaltinio, pereinate keletą etapų. Iš pradžių patiriate didesnį ar mažesnį šoką, paskui psichika, protingai elgiantis, reabilituojasi. Kitame etape atsiranda veikimo strategija ir pagaliau ateina apgalvotų naujo darbo paieškų periodas. Pirmasis periodas - šokas, pats sunkiausias. Žmogaus psichika dar tebėra šoko būsenos: sąmonė panikuoja - už ką gyventi rytoj? Kaip užmokėti už butą? Teks atsisakyti koncertų ir kavinių. Teks nebeskambinti telefonu. Vaikams nebegalima bus nupirkti vaisių. Ir t.t. Jūsų sąmonę apėmusi visiška panika, gyvenimas atrodo juodas, išeities nesimato.
Jokiu būdu neveikite būdama šios būsenos (neieškokite darbo) ir nepasikliaukite tamsiomis mintimis. Pereikite prie reabilitacijos periodo: pirma, bendraukite su artimaisiais, papasakokite jiems apie savo situaciją - tas padės jums pažvelgti į save iš šalies, atsikratyti nevilties. Antra, užsiimkite savo kūnu: plaukiokite, bėgiokite, sportuokite, dažniau gulėkite vonioje, maudykitės po kontrastiniu dušu. Didžiulį vaidmenį šiuo periodu turi seksualiniai malonumai. Įsidėmėkite, kad jūsų stresinė būsena - kartu ir psichologinis, ir fiziologinis reiškinys. Jei jūsų kūnas patiria palaimą - atsiras ir psichologinis lengvumas. Būkite šiuo periodu kūnu. Tas padės jums sumenkinti darbo vertę jūsų gyvenime, pamatyti, kad gyvenimas - kur kas platesnė sąvoka.
Veikite griežtai pagal planą, nekreipdama dėmesio į neigiamus atsakymus, gyvendamos tuo metu kitais interesais. Pasiekite tam tikrą “automatizmą” ieškodama darbo. Tegu jūsų siela ir jūsų mintys tuo metu bus užimtos kitkuo - jūsų mylimu žmogumi, jūsų vaikais, jūsų naminiais gyvūnais, gamtos pasauliu, jūsų pomėgiu…
Pasinaudokite tuo laisvu nuo tarnybos laiku. Neprotinga ieškoti darbo nuo ryto iki vakaro, niekuo daugiau nesidomint. Tokia elgsena parodo, kad dar vis išgyvenate pavojingą stresinę būseną.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
