Kas pasakė, kad italų komandos žaidžia nuobodų futbolą? Daug kas, berods ir aš ne sykį tai akcentavau. Greta tokių nuomonių egzistuoja ir daugybė italų klubų fanų visame pasaulyje, kurie savo komandas beatodairiškai palaiko. Po vakarykščio (05 28) UEFA čempionų taurės turnyro finalo abi pusės galėjo rasti argumentų savo naudai. Matėme ir daug gražaus futbolo, ir pakankamai itališko nuobodumo.
Italijos klubų fanai pasakys, kad 60 min. matėme tikrai įdomų žaidimą, o ir vėliau netrūko atkaklios kovos. Jie bus teisūs. Oponentai pareikš, jog kuo toliau, tuo labiau komandų veiksmuose ryškėjo pragmatizmas, įvarčių iš žaidimo nebuvo ir laimėjo “AC Milan” 3:2 tik po itin nevykusios baudinių serijos. Vis dėlto šiuo atveju italai verti labiau pagyrimo, nei priekaištų. Finalas yra finalas. Jokia Europos komanda tokiose rungtynėse nepuola pirmyn kaip akis išdegusi (na, nebent finale būtų atsidūrę futbolo romantikai “Manchester United”). Net ir vienas gražus kėlinys yra sveikintinas.
Prieš vakarykštes rungtynes daug kas teigė “Juventus” pranašumą. Puikus žaidimas su “Real” atnešė jiems neutralių futbolo gerbėjų simpatijas. “Senoji dama” atrodė kaip tikra nugalėtojų komanda. Antra vertus, “AC Milan” pasižymi labai tvirtu stuburu. Turiu omenyje, kad yra vienoda startinė sudėtis, ilgas atsarginių suolelis. Tvirtą stuburą ir vienodą sudėtį turi ir “Juventus”, tačiau jų suolelis gerokai trumpesnis ir kartais komanda tampa lengvai pažeidžiama. Turint omenyje dažnas traumas ir lyderių pomėgį užsidirbti geltonas korteles, tenka pažymėti, kad “Juvės” stuburas kartais įskyla. O šį kartą nuostolis buvo ne kas kitas, o geriausias komandos žaidėjas P. Nedvedas.
Čeko nebuvimas pakenkė komandai dviem atžvilgiais. Pirma, “Juventus” yra gerai kontratakuojanti ekipa. Ilgas kamuolio laikymas ir pozicinis puolimas nėra jų stichija. Turiniečiai grindžia žaidimą staigiomis keleto lyderių (A. Del Piero, E. Davids’as, D. Trezeque ir, aišku, paties P. Nedvedo) kombinacijomis. Būtent čekas jose pavojingiausias ir jo nebuvimas gerokai nusmukdė komandos tempą. Trūko įprastos dinamikos.
Antra, kaip jau minėjau, “Juventus” suolelis yra trumpas, ypač saugų. Kiekvieno žaidėjo iškritimas verčia keisti taktines schemas, perdislokuoti futbolininkus. Šiuo atžvilgiu vien P. Nedvedo nebuvimu problemos nesibaigė. Būtinai reikėjo keisti M. Camoranesi, kuris buvo visiškai pasyvus, dešiniajame flange L. Thuramui teko dirbti ir už save, ir už jį. Taigi teko permesti G. Zambrotta į dešinę. O dėl traumos išėjus E. Davidsui ir pradėjus rungtyniauti trimis puolėjais, žaidimas visai sutriko. Tiesa, tuo metu aktyviai atakuoti komandos jau nesistengė.
“AC Milan” patvirtino stabilios komandos reputaciją. Kiekviena jų linija yra gerai sukomplektuota, netrūksta žvaigždžių. Kažko ypatingo jie neparodė, kaip ir per visą sezoną, tačiau lygesnė sudėtis leido beveik visų rungtynių metu turėti bent teritorinę persvarą. Milaniečiai nuo varžovų skyrėsi tuo, jog abu jų vidurio saugai A. Pirlo ir Rui Kosta gerai organizuoja žaidimą, o “Juventus” atraminis saugas A. Tacchinardi yra daugiau griaunantis žaidėjas.
Nemažą vaidmenį suvaidino futbolininkų patirtis. Neatsitiktinai abiejose komandose išsiskyrė su kitais klubais anksčiau taurę jau laimėję olandai E. Davidsas ir K. Seedorrfas. O ir mušant baudinius jaunesni žaidėjai buvo labai susikaustę. Turiu omenyje D. Trezeque, M. Zallayetta ir K. Kaladze.Sezonas baigėsi ir galima būtų pasakyti, kad jis žymėjo italų futbolo atgimimą. Itališkas finalas, trys komandos pusfinalyje, ko daugiau bereikia? Tačiau ar tokia grandų sėkmė išeis į naudą visai “Serie A”, labai abejotina. Lygos pajėgumą lemia vidutiniokai, o čia italus smarkiai lenkia ispanai bei anglai. Taigi galima teigti, jog šį sezoną taip ir nesužinojome, kurios šalies futbolas yra stipriausias. Gal taip ir geriau.
