Šeštadienį ir sekmadienį (birželio 12 ir 13 d.) galėjome stebėti, kaip dauguma Europos futbolo čempionato puolėjų blaškosi po aikštę be apčiuopiamos naudos. Nė vienas iš jų taip ir nepelnė įvarčio. Apskritai penki iš septynių įvarčių buvo įmušti po standartinių padėčių. Tai kėlė negerą įtarimą, kad gynybinis futbolas taps svarbiausia turnyro tendencija, o gynėjai ir toliau dominuos prieš puolėjus.
Trečiosios čempionato dienos pirmos rungtynės šią tendenciją tarsi patvirtino. Nieko nuostabaus. Nors danai labai norėjo žaisti, jų priešininkai buvo italai, kurie, kaip rodo patirtis, patys žaisti dažnai nelinkę. Užtai jie labai mėgsta neleisti žaisti kitiems.
Keistoka, nes pažiūrėjus į italų sudėtį, atrodytų, kad atakuoti komanda moka. Galingas puolėjas C. Vieris ir kūrybingi F. Tottis bei A. Del Piero jau vien protokole kelia pagarbą. G. Trappatonis nuolatos leidžia žaisti iš karto dviems pagrindiniams saugams. S. Perrota ir C. Zanettis turėjo užtikrinti aikštės vidurio kontrolę, tačiau nieko panašaus nepamatėme.
Danai pirmame kėlinyje užtikrintai kontroliavo žaidimą, išnaudojo kraštus (ypač dešinį) ir kartais greitai pereidavo iš gynybos į puolimą. Italų laimei, jų vidurio gynėjai A. Nesta ir F. Cannavaro - vis dar yra kietas riešutėlis bet kam. Nors visoje aikštėje siautėjo danai, jų priešininkų baudos aikštelė liko sunkiai prieinama tvirtove. Tiesa, antrame kėlinyje italai pabandė paspausti varžovus. Jie keliolikai minučių įsitvirtino centre ir gerai išnaudojo kairįjį flangą, kuriame ir prasidėjo jų pavojingiausios antro kėlinio atakos.
Matyt, toks aktyvumas pasirodė G. Trappatoniui pavojingas ir nepageidaujamas, nes kairiajame flange žaidęs A. Del Piero buvo pakeistas. Likusį pusvalandį italai vėl priminė ne futbolininkus, o prisukamas figūrėles. Net ir gynėjai jau negelbėjo, teko imtis darbo vartininkui G. Buffonui. Italai atsilaikė. Taigi 0:0, o C. Vieris ir J. D. Tomassonas papildė “žvaigždinių” puolėjų, nepelniusių įvarčių, sąrašą.
Laimei, kitos rungtynės parodė, kad puolėjų čempionate yra. Ir jie gali mušti įvarčius. Netgi daug įvarčių. Švedijos ir Bulgarijos rungtynėse pagaliau pamatėme atvirą futbolą. Bulgarų nelaimei. Turėdami silpną gynėjų liniją, jie žaidė drąsiai. Pradžioje tai buvo grynai stilių kova. Švedai gan primityviai naudojosi ilgais perdavimais, o bulgarai stengėsi ilgiau įžaisti kamuolį ir perduodavo jį daugiausiai pažeme.
Vėliau komandos praturtino savo puolimo arsenalą, tik bulgarų praturtinimas pasirodė gan keistas. Jie vis dažniau bandė nugalėti skandinavus ore. Porą kartų tai vos nepavyko D. Berbatovui ir Z. Jankovičiui, tačiau apskritai tokia taktika sėkmės neatnešė. O švedai prisiminė, kad turi labai techniškų futbolininkų ir pradėjo aktyviai naudoti flangus, ypač dešinį. Jų žvaigždžių trio nuveikė milžinišką darbą. H. Larssonas ne tik įmušė du įvarčius, bet ir puikiai žaidė atsitraukęs. Z. Ibrahimovičius buvo aktyvus dešinėje ir sudarydavo progas komandos draugams. F. Ljungbergas pademonstravo, kad gali žaisti ir centro puolėju.
Rezultatas 5:0 puikiai atspindi tai, kaip buvo sutrypta bulgarų gynyba. Vis dėlto puikus švedų startas nieko jiems negarantuoja. Rungtynėse su danais ir italais jiems bus priešpriešinti visai kitokie gynybiniai įtvirtinimai.
Po antradienio susitikimų galima sušukti: “Valio, puolėjų tikrai atsirado”. Jie pradėjo masiškai mušti įvarčius. Be švedų, pirmas tai padarė latvis M. Verpakovskis. Kalbant apie kaimynus, dera pažymėti, jog jie sužaidė taip, kaip ir turi silpnesnė komanda žaisti prieš stipresnę. Latviai kietai kovojo dvikovose ir ilgai neleido čekams priiminėti kamuolio savo baudos aikštelėje. Daugiausiai trijų futbolininkų - M. Verpakovskio, A. Rubino ir A. Prochorenkovo - pastangomis jie sukėlė nemažai neramumų ir prie priešininkų vartų. Vis dėlto svorio kategorijos pasirodė nelygios. Čekai privertė latvius kurį laiką užsisklęsti savo baudos aikštelėje ir spaudimo kaimynai neatlaikė. Beje, abu įvarčius čekams irgi pelnė puolėjai.
Paskutinės pirmojo rato rungtynės patvirtino vieną seną taisyklę. Kad ir kaip prastai atrodytų vokiečiai prieš turnyrą, finaliniame etape jie gali įveikti bet ką. R. Volleris atrodo pagaliau reanimavo visaverčiam žaidimui savo veteranus ir priderino prie jų jaunimą. Potencialiai bene geriausiai atakuojanti turnyro komanda Olandija vakar tokia nebuvo.
Jų treneris taip ir neišleido į aikštę R. Makaayaus ir P. Kluiverto. Galbūt šiuo metu R. Van der Vaartas ir A. Van der Meyde tikrai geresnės formos, tačiau neabejoju, kad olandų varžovams ateityje dar teks paprakaituoti ir su vakar nežaidusiais puolėjais. Taigi rezervų oranžiniai futbolininkai turi. Apskritai atrodo, kad čekams bus sunku rungtis tiek su jais, tiek su vokiečiais. Labai jau jie sunkiai tvarkėsi su latviais.
Čempionatas įsibėgėjo. Visos komandos jau turėjo galimybę stebėti būsimų priešininkų rungtynes. Tai leis geriau juos neutralizuoti. Antra vertus, antrajame rate kai kurioms ekipoms jau nėra kur trauktis ir jos tiesiog privalės pulti.
