Europos futbolo čempionate jau praėjo dvi dienos, sužaistos keturios rungtynės. Per jas matėme daug atkaklios kovos, sensacingą graikų pergalę, stebuklingą prancūzų išsigelbėjimą ir anglų fiasko. Ko beveik nematėme, tai atviro futbolo. Ir nei vienų rungtynių, kurios būtų pasibaigusios didesniu nei vieno įvarčio skirtumu. Tai rodo perdėtą dėmesį savų vartų saugumui.
Per keturias rungtynes buvo įmušti tik septyni įvarčiai. Kur kas mažiau, nei būdavome įpratę pvz. UEFA Čempionų lygos turnyre. O juk būtent įvarčiai labiausiai puošia futbolą. Galima atrasti bent keletą priežasčių, neleidžiančių komandoms žaisti rezultatyviai. Turbūt banaliausia iš jų – nuovargis. Vis tik nuo pagrindinių kontinento lygų varžybų pabaigos iki čempionato pradžios praėjo visai nedaug laiko.
Kita priežastis – labai aktyvi gynyba. Komandos dažniausiai nelaukia, kol priešininkas priartės prie jų vartų. Spaudžiama po visą aikštę, neleidžiant net pagalvoti apie ramų pozicinės atakos vystymą. Taip pagrindą sėkmei padėjo tiek graikai, tiek ispanai pirmąją dieną. Atrodo, kad presingas ir toliau bus vienas pagrindinių ginklų šio čempionato metu.
Šiaip jau nepasakyčiau, kad komandos stengiasi užsisėdėti savo aikštės pusėje. Pasitaikius progai, kiekviena iš jų atakavo ir netgi darė tai gan greitai. Kadangi spaudimas neleidžia ilgai regzti atakos, vyravo greiti antpuoliai ir kombinacijos. Negalima sakyti ir kad puolimas buvo organizuojamas prastai. Aišku, visi demonstravo skirtingus ginklus. Ispanai labai gerai išnaudojo flangus, pas prancūzus išsiskyrė visa saugų linija. Atakos buvo vystomos gražiai, o štai arčiau vartų jos kaip taisyklė strigdavo.
Atrodo, saugų ir puolėjų tarpusavio ryšys čempionate ryškiai šlubuoja. Tuo galima paaiškinti daugybę nieko neduodančių perdavimų iš kraštų, nors situacijos būdavo neblogos. Dėmesį traukia tas faktas, jog iš septynių čempionato įvarčių nei vieno neįmušė tikras puolėjas. Visus – saugai (tokiu derėtų laikyti ir puolėju protokoluose įvardintą portugalą C. Ronaldo).
Visi puolėjai iš kurių laukta daug, kol kas atrodo blankiai. P. Pauleta, Raulis, F. Morientesas, D. Pršo, T. Henry, D. Trezeguet, M. Owenas. Nei šios žvaigždės, nei mažiau garsūs jų kolegos kol kas ne tik nepelno įvarčių, bet ir nėra pastebimiausi savo ekipose. Iš tikrų puolėjų galima išskirti graiką A. Charisteasą ir jaunąjį anglą W. Rooney. Tai vėlgi patvirtintų, jog sunkus sezonas padarė savo. A. Charisteas retai pakliūdavo į pagrindinę Bremeno “Werder” sudėtį, o W. Rooney atstovavo Anglijos masteliais kukliam “Everton”.
Vietoj puolėjų į pirmą planą išėjo saugai. Visų pirma – kraštiniai. Ispanai Vicente ir J. Etxeberria, kroatas I. Mornaras, graikas S. Giannakopoulos. Nors portugalai pralaimėjo, reikia išskirti ir jaunąjį jų talentą C. Ronaldo.
Iš komandų išskirčiau pirmos dienos nugalėtojus graikus ir ispanus. Be užtikrintos gynybos, graikai bene vieninteliai puikiai aprūpino savo puolėjus kamuoliais, dažniausiai greitais ilgais perdavimais. Ispanai ilgai strigo rusų vartų prieigose, bet pasižymėjo spausdami savo varžovus per visas rungtynes, dažnai net neleisdami pereiti vidurio linijos. Prieš juos žaisti bus sunku visiems.
Nuvylusių komandų daug. Tai ir nykūs portugalai, ir bejėgiški rusai, ir audringai, bet neužtikrintai rungtyniavę kroatai. O didžiausias nusivylimas - prancūzai ir anglai. Pirmieji dėl to, kad, turėdami puikią sudėtį, per visas rungtynes beveik nieko rimto nepadarė ir laimėjo atsitiktinumo dėka. Antrieji – dėl to paties atsitiktinumo. Atrodo, anglai patys padeda sukurti savo kaip nevykėlių mitą.
Šiandien į stadionus išeis italai ir dvi skandinavų komandos. Taigi atakuojančio futbolo turbūt dar teks palaukti. O štai rytoj galėsime pamatyti olandus ir čekus. Tikėsimės, kad bus įdomu.
