Ne tiek jau daug žmonių žino žodžio „respublika“ kilmę, nors dauguma žmonių suvokia teisinę ir politologinę jo prasmę. Respublika - tai valstybės sandaros forma, kurioje valstybės valdymo funkcijas vykdo periodiškai perrenkami žmonės, partijos. Tačiau pats lotyniškas posakis „res publika“ reiškia visuomenės, viešąjį reikalą.
Taigi respubliką reiktų suprasti kaip visuomeninę tvarką, kuriai esant tam tikram laikui išrenkami žmonės ir jų grupės (partijos) rūpinasi viešais bendrais reikalais, kurių pavieniui individai išspręsti negali arba jų individualus sprendimas yra neefektyvus.
Apskritai valdžia visais laikais pagal idėją buvo formuojama bendriems (genties, valstybės) klausimams spręsti. Prie tokių senovėje priklausė gynybinių įtvirtinimų, irigacinių sistemų statyba, bendros gynybos nuo išorės priešų organizavimas, kelių tiesimas ir pan. Pastaraisiais šimtmečiais prie tokių viešųjų klausimų labiau išvystytos šalys ėmė priskirti vaikų ir jaunimo švietimą, socialinę ir sveikatos apsaugą. Tarptautinių ekonominių, institucinių, ekologinių, teisinių, migracinių ir t.t. santykių reguliavimas prie viešųjų klausimų „komplekto“ prisidėjo XX amžiuje.
Istorija liudija, kad viešųjų reikalų skaičius ir svarba nemažėja. Vykstant sparčiai mūsų gyvenimo diferenciacijai, taip pat internacionalizacijai valdžios institucijos susiduria su vis didesniu vidinių ir išorinių problemų bei dilemų skaičiumi. Tų problemų sprendimui reikalingi ištekliai - finansiniai, techniniai, žmogiški. Valdžia negali būti efektyvi, jeigu visuomenėje vyrauja nuostata, kad viešosios problemos gali išsispręsti savaime, nesat pakankamų išteklių. O tie ištekliai telkiami per mokesčių sistemas. Taigi mokesčiai yra mokestis už tai, kad būtų sprendžiamos bendros, viešosios problemos. Kitaip sakant, jei norime gyventi civilizuotoje šalyje, kurioje tiesiami geri keliai, statomi vandens valymo įrenginiai, normaliai veikia mokyklos, universitetai, teatrai, ligoninės, teismai, policija ir t.t., turime mokėti. Mokėti už civilizaciją, nes be ką tik išvardytų dalykų civilizacijos, kultūros nebūtų. Būtų tik beatodairiškai tarpusavyje kovojančių individų suma.
Be abejo, vien išteklių gausa negali užtikrinti sėkmingo viešųjų reikalų tvarkymo, tikros respublikos idėjos realizavimo. Reikia, kad valdžia būtų nuoširdžiai suinteresuota tuo, kad bendri, vieši interesai būtų realizuoti, įgyvendinti. Jei valdžia rūpinasi tik savimi, jei jai viešieji interesai tėra asmeninių ar/ir grupinių interesų įgyvendinimo priemonė, tada visuomenę ima naikinti valdymo vėžiu vadinama biuropatologija. Ta liga silpnina respubliką, dėl ko visuomenėje lieka mažiau civilizacijos. Tokioje visuomenėje individų gyvenimo kokybė, kurią atspindi ne tik materialinių gėrybių vartojimas, bet ir saugumas, teisėtumas, išsilavinimas ir t.t., blogėja.
Egzistuoja bent dveji veiksmingi šią valdymo ligą gydantis vaistai - tai gerai informuotų rinkėjų kontrolė ir žiniasklaida. Esant demokratinei politinei sistemai, rinkėjams priklauso lemiamas žodis sprendžiant, ar esantys valdžioje joje ir liks. Taigi idealiu atveju politikas viešąjį interesą pavertęs savo privataus intereso realizavimo priemone turi būti nubaustas, neperrinktas. Tačiau taip gali, būti tik tuo atveju, kai piliečiai yra gerai, teisingai informuojami apie politikų veiklą.
Šią rinkėjų informavimo priedermę turi atlikti žiniasklaida. Tai būtų jos svarbiausias indėlis į sėkmingą respublikos funkcionavimą. Deja, vykdant šią misiją mūsų žiniasklaidai sekasi nekaip. Žurnalistų korpuso jaunumas ir profesinės bei gyvenimo patirties stoka, žurnalistikos „skandalizacija“, kai per daug orientuojamasi į skandalus, dalis kurių yra pačių žurnalistų sukurti ir išpūsti, yra tik viena iš problemos dalių. Žurnalistikos ideologizavimas ir politizavimas, pasireiškiantis išankstinėmis vertybinėmis nuostatomis bei politinėmis simpatijomis ir antipatijomis, yra kita.
Tokiu atveju piliečiai ne tiek informuojami, kiek manipuliuojami. O tai jau nėra respublika, nes tikras viešas interesas yra žinoti ir pateikti piliečiams tikrą tiesą.
Pirmiausia turim galvoje tiesos sakymą apie savąją Respubliką, kurią prieš penkiolika metų atkūrėme. Pasakykime, kad tai nebuvo privatus vieno ar kito to meto lyderio, vienos ar kitos grupės reikalas. Tai buvo mūsų visų bendras reikalas. Kad tas reikalas turėtų sėkmingą tąsą, turime jam skirti dalį savojo „aš“, dalį savo išteklių, turime neleisti, kad Respublika taptų tik priedanga, galingajam privačiajam, grupiniam interesui. Tad, puoselėk savo Respubliką, lietuvi! Patikėk, ji to verta. Ji nemažai kainuoja, bet ir naudos iš jos galime gauti. Visi kartu ir kiekvienas atskirai. Be to, juk nenorime, kad mūsų Respublika taptų oligarchija.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
