Šią savaitę: sparčiai JAV ir Europoje populiarėjantis “Super Furry Animals” darbas “Phantom Power”; kolektyvas iš Londono “The Clientele” su “Violet Hour” ir “Xiu Xiu” albumas “A Promise” - vienas originalesnių muzikinių darbų šiais metais.
“Super Furry Animals” - “Phantom Power”07.22, “Beggars” (alternatyvus poprokas)Įvertinimas: 7+/10Panašu į: “Blur”, “Radiohead”
Su šeštuoju albumu “Phantom Power” velsiečiai “Super Furry Animals” pagaliau užkariauja ne tik Europos (konkrečiai Didžiosios Britanijos) radijo stotis, bet ir JAV rinką.
Tik vargu ar tai reiškia ką nors daugiau nei faktą, kad amerikiečiai pagaliau juos išgirdo. Penki ankstesni nuo 1996 metų išleisti albumai buvo originalesni: iš vienos dainos negalėjai spręsti apie kitą, o dainuoti gimtąja (ne anglų) kalba atrodė beprotybė, verta kritikų pagyrų.
Šį kartą viskas daug sklandžiau. Panaudodami sukauptą patirtį grupės nariai sukūrė vieną nuosekliausių albumų savo diskografijoje. Ir nors paklausyti rekomenduojama, tokio tobulo poproko skambesio, kokį girdime “Phantom Power”, šiais metais jau turime pakankamai.
Paminėsiu tik keletą dėmesio vertų, tačiau neapžvelgtų albumų, kuriuos reikėtų išgirsti. Tai “New Pornographers” “Electric Version”, “Starlight Mints” “Built on Squares”, “Pernice Brothers” “Yours, Mine & Ours” ir “Fountains of Wayne” “Welcome Interstate Managers”. Minimi albumai ir atlikėjai geriau žinomi už Atlanto, tačiau panašu, kad šiais metais lengvas bitliškas skambesys grįžta į madą. Gal būtent todėl “Super Furry Animals” buvo taip šiltai sutikti JAV?
Be paprasto tobulumo, “Super Furry Animals” nustebino pirmosios pristatomosios dainos pasirinkimu. “Hello Sunshine” - netipinis pasirinkimas, juolab kad albume gausu ritmingesnių ir radijo eteriui tinkamesnių kompozicijų. Daina prasideda tolumoje skambančiu vokalu ir optimistinių nuotaikų tekstas palydimas minorinėmis muzikinėmis tonacijomis.
Galbūt “Phantom Power” vis dėlto yra to keistumo? Tekstai neįprasti, muzika - nuo Nicko Drake’o melancholiškų orkestruočių, palydimų akustine gitara (“Father Father 1” ir “Father Father 2”), iki, kaip teigia vokalistas Gruffas Rhysas, a la “Iron Maiden” skambančios “Out of Control”. Neįtikinama? Tuomet galbūt jus įtikins “Valet Parking”? Tai daina apie kelionę iš Kardifo, miesto Didžiosios Britanijos pietvakariuose, į Vilnių: “Vilnius vacation / I don’t need no inoculation / I just jump in my car and go / For how long? / I do not know / The Euro Zone is my home”. Iš tiesų mažų keistenybių rinkinys, suklijuotas į vieną nuoseklų albumą.
http://www.superfurry.com/http://www.superfurry.org/http://www.phantom-power.com/
“The Clientele” - “Violet Hour”07.08, “Merge” (alternatyvus “indie” poprokas)Įvertinimas: 8+/10Panašu į “Tindersticks”
Nors panašumai su grupe “Galaxy 500” akivaizdūs, sunku įsivaizduoti ką, išskyrus “Tindersticks”, galima paminėti, kad įspūdį apie albumą susidarytumėte dar jo nepaklausę.
Londone 1997 metais susikūręs kolektyvas “The Clientele” išleido keletą nepilnų albumų, pristatomųjų dainų, perleido jas, išpopuliarėjo ir pagaliau 2003-iaisiais išleido pirmąjį albumą. Grupė pas mus nėra žinoma ir niekada nebus.
Nebent naktiniam alternatyvios radijo stoties eteriui tinkamas muzikos rinkinys tiesiog prašosi būti išgirstas intymioje aplinkoje. Žinoma, tai nėra seksualus (“sexy”) albumas, kaip šiuo metu įvardijamas kone kas antras populiarios muzikos leidinys. Pradedant visomis naujai “iškeptomis” žvaigždutėmis ir baigiant Britney Spears (nebesuprantu: tai kalta ar nekalta?), albumai tiesiog persaldinti paaugliškų svaičiojimų apie tai, kas, kam ir už ką duos (“Baby if you give it to me, I’ll give it to you”, I know what you want” dainuoja kažkada daugiau nei gražios kojos ar užpakaliukas laikyta Mariah Carey).
“Violet Hour” kitoks, nors temos tos pačios: meilė, nutrūkę santykiai, ilgesys. Daugiasluoksnė muzika subtiliai perdengia vieną garsą kitu, neuždengdama beveik šnibždesiui prilyginamo Alasdairo MacLeano vokalo. Paradoksalu, tačiau veikiau vokalu, o ne instrumentuote kuriamos melodijos ištirpsta perkusijos, mušamųjų, elektrinės ir akustinės gitaros garsuose, taip atitolindamos galutinį rezultatą nuo tipiško popmuzikos skambesio, lydimo skambių ir įsimintinų priedainių.
Kadangi albume nėra išsiskiriančių kompozicijų, jį sunku pamėgti iš karto. Juk visada iš pradžių “užkabina” viena daina ir tik vėliau pradeda patikti visas albumas. “Violet Hour” yra geriausias to pavyzdys. Prieš kelias savaites atsitiktinį albumą būčiau priskyręs “eiliniam”, o šiuo metu vertinu 8+, tad nesistebėsiu, jeigu metų pabaigoje jis puikuosis mėgstamiausių metų albumų sąraše.
Paklausyti “Violet Hour” galima čia: http://www.vh1.com/artists/az/clientele_1/345999/album.jhtml.http://www.theclientele.co.uk/
“Xiu Xiu” - “A Promise”02.18, “5 Rue Christine” (eksperimentinis “indie” rokas)Įvertinimas: 9/10
Dar vienas nežinomas kolektyvas, kurio, deja, nėra su kuo palyginti. Galima vardyti visas eksperimentinę gitarinę roko muziką grojusias grupes, bet vienintelis teisingas palygimas būtų su “The Cure”. Konkrečiai su Roberto Smitho vokalu.
“Xiu Xiu”, “pasiskolinę” pavadinimą iš filmo “Xiu Xiu: The Sent-Down Girl” (beje, nesenai rodytą per vieną Lietuvos televizijų), perėmė ir jo nuotaikas. Kaip sakė grupės nariai, jų kūryba yra apie gyvenimą, kuris nuolat ritasi žemyn nepriklausomai nuo į jį įdėtų pastangų.
Apie skambesį galima pasakyti, kad jis depresyvus, ekspresyvus ir eksperimentinis. Tačiau tai kažkas nauja. Panašių albumų kasmet galima išgirsti vis daugiau ir galbūt ilgainiui iš to išaugs naujas žanras, būdingas pirmajam šio tūkstantmečio dešimtmečiui? Lygiai kaip ir nuostabiame praeitų metų grupės “The Books” albume “Thought for Food” čia sumaniai maišoma akustika su elektronika, o kartais, atrodo, su visomis per gyvenimą susikaupusiomis idėjomis vienu metu.
Geriausiai albumą atspindinti “Sad Pony Guerilla Girl”, kuri prasideda akustinės gitaros skambesiu, o vėliau prisideda “persigandęs” vokalas, kurį prieš naują intonaciją pertraukia varpelių skambesys. Tempas didėja, vėl nuslūgsta - viskas iš pradžių ir staiga... neaiškūs elektronikos garsai visiškai pakeičiantys skambesį, nors po akimirkos daina ir vėl skamba lyg iš pradžių, lyg niekad ir nebūtų pertraukta.
Jeigu manėte, kad Tracy Chapman atliekama “Fast Car” skamba liūdnai, tuomet sunku įsivaizduoti, kaip įvertinsite “Xiu Xiu” atlikimą: dainavimu kabant virš bedugnės ar kaip paskutinę dainą savo gyvenime?
Nuoširdžiai niūrus ir depresyvus albumas. Tačiau jeigu košmarų niekada nesapnuojate, paklausyti “A Promise” jums nepakenks.
Paklausyti albumą “A Promise” galima čia: http://www.vh1.com/artists/az/xiu_xiu/335966/album.jhtml.Parsisiųsti dainą “Sad Pony Guerilla Girl” galima iš čia: http://www.5rc.com/bands/xiuxiu/audio/SadPonyGirl.mp3.http://www.xiuxiu.org/
Rekomenduojamos paklausyti dainos:“American Analog Set” - "Hard to Find"Britta Phillips/Dean Wareham - "Night Nurse"“Dropkick Murphys” - "Walk Away"“Fountains of Wayne” - "Stacy's Mom"“Pinback” - "Microtonic Wave"
Kitą savaitę:“Morcheeba” - “Parts of the Process”“5’Nizza” - “Piatnica”“The Thrills” - “So Much for the City”Be to, rugpjūčio mėnesį išleidžiamų albumų sąrašas.
Klausimai? Komentarai? Pasiūlymai? - [email protected]
