Aš irgi balsavau už ukrainiečius. Ir labai džiaugiuosi, kad jie laimėjo. Nes ukrainiečiai man labai patinka. Ne tiek gal ta dainuojanti kovotoja Ksena, bet tie, kuriuos pažįstu - arba kurių nepažįstu, tačiau apie kuriuos girdėjau iš Edičkos Limonovo arba iš draugės Aidos M.
Viena mano draugė ukrainietė daugianacionaliniame Londone pasikviečia į savo gimimo dieną. Aišku, neatsisakau.
Atvykusi iškart pasijuntu “kaip namie”: stalas - visai ne kaip pas anglus - nukrautas daugybe visokių mišrainių, mėsyčių ir kitokių užkandžių. Ir, žinoma, vienas iš svarbiausių patiekalų - mūsų mėgstama “balta” mišrainė. O, ir lašinukų papjaustyta! Šimtą metų neragavau. Iškart pasiteirauju, kur jų galima gauti. Pasirodo, tiesiai priešais Vaterlo stotį atidaryta nauja rusų parduotuvė. Reikės patikrinti.
Šiek tiek užkandus (švelniai tariant), šeimininkas uždeda muziką. “Senus gerus italus”! Na, žinote (jei žinote) - Toto Cutunio, “Ricci e Poveri” ir taip toliau. Dabar pasijuntu ne tik kaip namie (gimtinėje), bet ir kaip penkiolikos metų - labai malonus jausmas. Žodžiu, balius nuostabus, viskas vyksta kuo puikiausiai. Kol šeimininkė, t.y. jubiliatė, šiek tiek įkirtusi, nepareikalauja šokių. Kaip suprantu, muzikos niekas keisti nesiruošia ir šokiai vyks “pagal italus”. Iškart po to suprantu dar ir kitą dalyką: kad visi čia yra atėję poromis, išskyrus mane (ir taip pasitaiko). Prasideda “lėtas” šokis. Ukrainietės žmonos uždeda dešinę ranką savo ukrainiečiams vyrams ant kairiojo peties, ukrainiečiai vyrai paima savo ukrainiečių žmonų kairę į savo dešinę ir prasideda lingavimas neva pagal muziką. Šitas vaizdas nuteletransportuoja mane ne tik į šviesią paauglystę niūriais 1980-aisiais, bet ir iš svetainės į virtuvę. Ačiū Dievui, nereikės šokti, nors dėl to ir jaučiuosi šiek tiek nejaukiai. Na nieko, bent jau pavalgysiu baltos mišrainės, nes nedaug jos beliko.
Vienas šokis pasibaigia, prasideda kitas. Poros svetainėje susikeičia partneriais ir linguoja toliau. O šeimininkas jaučia pareigą užimti visus svečius ir kad visi jaustųsi gerai, todėl ateina į virtuvę iškviesti šokiui ir manęs. Aš visai nenoriu šokti. (Yra tik vienas vyras, su kuriuo man patikdavo šokti poroje. Ne, du. Nes jie abu mokėjo šokti, o ne linguoti. Jūs ir patys žinote, kas jūs, mielieji. Tikiuosi, dar kada pašoksime ;)) Tačiau atsisakyti lyg ir nemandagu. Na, pradedam šokti vadinamąjį lėtą. Atsiremiame vienas į kitą ir linguojame į šonus mindžikuodami nuo vienos kojos ant kitos. Jaučiuosi dar nepatogiau negu virtuvėje. Kokia šito šokio prasmė? Nei paflirtuosi su juo (draugės vyras vis dėlto, o ji linguoja šalia ir viską mato), nei apie politiką esant tokiai intymiai padėčiai pasikalbėsi. Galėtų tai būti proga pokalbiui akis į akį toliau nuo svetimų ausų - bet ne, jokių paslapčių apie savo šeimyninį gyvenimą atverti jis man neketina. Ir ačiū Dievui. Žodžiu, kai Adriano Celentano pagaliau baigia savo begalinę dainą, aš lengviau atsikvepiu ir randu pretekstą skubiai vėl eiti į virtuvę. Laimei, šokiai ir kitiems netrukus nusibosta. Prasideda dainos. Ukrainietiškai. Bet nuo jų daug lengviau išsisukti.
Kaip jau sakiau, ukrainiečiai man labai patinka. Šviesūs žmonės. Kai pakvies į svečius ir vėl eisiu. Tik paprašysiu, kad pakviestų ir kokį viengungį ukrainietį. Gal pavyks susipažinti artimiau? Tada ir lingavimas pagal italus gal įgis prasmę?
