Mačiau, kaip žmogus valgė jogurtą. Sėdėjo gatvėje ant suolelio ir valgė jogurtą. Bet taip jį valgė, taip valgė, jog man pasidarė baisiai gėda, kad tai pamačiau. Nors mačiau tik eidama pro šalį, tik akies krašteliu ir tik keletą sekundžių.
Iš tiesų jau buvo išvalgęs visą indelį ir dabar kabino paskutinius šaukštelius, gramdė, kas dar likę ant sienelių. Tas gramdymas ir buvo skaudžiausia patirtis. Ar įmanoma tai aprašyti? Ne dėl paties gramdymo, bet dėl to, kaip jis gramdė. Ir vėl „tas judesys...“, tas tiek kartų anksčiau atliktas judesys, tas siaubingai privatus judesys, kurio niekas neturi matyti. Kai šaukštelis staiga smarkiai pagreitėja ir gramdo jogurtą nuo sienelių taip, kad per tą patį laiką, kurio užtenka vienam šaukšteliui iškabinti iš dar apypilnio indelio, ir vėl prisigramdytų pilnas.
Pagalvokite, juk ir jūs taip darote. Bet pamatyti tai gatvėje... turbūt tas pats kaip pamatyti žmogų gatvėje nuogą – bet nuogą ne savo noru. Nežinau, ar tas žmogus buvo koks valkata, girtuoklis ar benamis, ar tiesiog sėdėjo sau ant suolelio. Turėjo šaukštelį. Nemačiau, kaip jis buvo apsirengęs, tik pastebėjau, kad, rodos, buvo barzdotas. O Londone barzdą pamatyti yra labai reta. Tai ne Vilniuje. Negalėjau atsisukti ir dar kartą į jį pažiūrėti. Man buvo gėda.
Ar šitas judesys egzistavo iki atsirandant jogurtams? Ką dar būtų galima šitaip gramdyti? Medų? Ne. Sriubą? Ne. Žinau! Kondensuotą pieną su cukrumi. Vadinasi, tai naujųjų laikų judesys. Tačiau jis nėra pagimdytas kapitalizmo, kuris davė mums jogurtą, nes kondensuotas pienas su cukrumi egzistavo ir socializmo laikais. Galbūt kondensuotas pienas su cukrumi yra geriausias dalykas, kurį davė mums „išsivystęs socializmas“? Tik tas judesys... Jis padarė mus be galo pažeidžiamus.
