Pirmą kartą manęs aplankyti į Londoną atvažiuoja mama. Per savaitę reikia pamatyti visą britų kultūrą. O britų kultūra – tai visa tai, ko imperijos klestėjimo laikais jie prisiplėšė savo kolonijose ir kituose tolimuose kraštuose plius Šekspyras. Taigi, be abejo, reikia pamatyti ir Šekspyrą – Šekspyro “Globuso” teatre.
Liepos septintajai bilietų yra tik dieniniam spektakliui – antrą valandą. Manau sau: pasiimsiu mamą su savim į darbą, kad paskui galėtume važiuoti tiesiai į teatrą. Ryte išvažiuojam anksti. Reikia pravažiuoti išilgai visą Londoną – iš vakarų į tolimuosius į rytus – kelionė vien metro užtruks apie valandą. Sėdam į “centrinę” metro liniją. Jaučiu pareigą sudaryti mamai tikrą, nepagražintą Londono viešojo transporto vaizdą, todėl porinu: “Niekaip nesuprantu, kodėl Londonui leido organizuoti Olimpines žaidynes – su tokiu niekam tikusiu visuomeniniu transportu čia bus visiškas chaosas. Pamatysi, savo kelionės tikslo tikrai nepasieksim be nuotykių – traukinys stos, luš, nevažiuos – kaip čia ir būna kiekvieną mielą dieną.”
Kaip tik su tais žodžiais šiek tiek prieš devynias privažiuojam stotelę St.Pauls, kur traukinio vairuotojas staiga praneša, kad kitoje ir dar kitoje stotelėje – Liverpool Street – traukinys nestos dėl elektros energijos nutrūkimo ir pavojaus saugumui. Aštuoni devintadaliai keleivių su žodžiu fuck lūpose palieka traukinį anksčiau negu norėjo.
Sakau mamai: “Matai, sakiau tau? Dabar visa šita masė žmonių vėluos į darbą, įsivaizduoji?” Mama sako: “Ai-ai-ai”. Pravažiuojam visiškai tuščią Liverpool Street stotį. Mama klausia: “O ar galima būtų ten, kur mes važiuojam, nuvažiuoti autobusu?” Aš piktinuosi: “Na ką tu čia nusišneki. Įsivaizduoji, koks čia atstumas? Reikėtų kokiais penkiais autobusais važiuoti.” Dar už pusvalandžio kelionės mums jau lieka nuvažiuoti tik vieną stotelę. Sakau mamai: “Na, kitoje jau lipsim, galų gale prisikasėm.” Bet čia staiga girdžiu stoties darbuotoją rėkiant per garsiakalbį: traukinys toliau nebevažiuos!
“Matai, matai, kas darosi? Ar aš tau nesakiau? Ir mes vėluosim!” – sakau mamai. Svarstau: gal palaukti? Būna taip, kad pastovi kokią dešimt minučių ir vėl važiuoja. Stoties darbuotojas rėkia: visame Londone, visose metro linijose sustabdyti visi traukiniai! Na, šitaip dar nėra buvę. Žodis fuck atsiranda ir mano lūpose. Suprantu, kad traukinyje laukti neverta (bet dar toli gražu nesuprantu, kas iš tikrųjų atsitiko).
Išeiname iš stoties. Aplink – tyrai. Vieninteliai civilizacijos ženklai – kioskelis su saldumynais ir gėrimais bei apiplyšusi kortelė su taksi firmos numeriu, priklijuota prie metalinių stoties vartų. Išsigelbėjimas! Taksi tą vieną likusią metro stotelę važiuojame pusvalandį – per laukus, miestus, ir vėl laukus. Pagaliau pasiekusi darbo vietą sužinau: sprogimai metro traukiniuose, tarp jų ir Liverpool Street, žuvo žmonės, visas transportas paralyžiuotas. Bet aš vis tiek dar nesuprantu.
“Man už dviejų valandų reikia būti teatre! Šitaip brangiai sumokėjau už bilietus!” Viena nepažįstama darbuotoja sako: “Koks teatras? Namo net ir iki vakaro grįžti nesitikėk. Visas centrinis Londonas uždarytas, niekas negali ten įvažiuoti, JOKIŲ traukinių nėra ir nebus. Aš gyvenu netoliese, gal nori pas mane pernakvoti?” Ačiū už kvietimą, bet aš juk su mama, man reikia namo. Teatrą jau pamiršau. Kaip dabar parvažiuoti? Išskyrus metro stotelę, aš čia nieko aplink nežinau. Autobusai tik vietiniai. Kur važiuoti? Kuo? Į kurią pusę? Niekas nieko nežino. Čia prisimenu, ką atsakiau šį rytą mamai į jos aiškiaregišką klausimą apie kelionę autobusu. Negaliu patikėti, bet kaip tik tokia kelionė dabar ir prasideda.
Mums reikia iš rytinio Londono grįžti į vakarinę jo dalį. Iš pradžių gerą valandą dviem autobusais važiuojame pietų kryptimi, į didesnį centrą, kad gautume kokios nors informacijos apie tai, kaip nuvažiuoti į vakarus. Ten gauname patvirtinimą, kad centrinio Londono kirsti negalime, ir sužinome, kad tokiu ir tokiu autobusu turime grįžti į šiaurės rytus, ten persėsti į tokį ir tokį autobusą, kuris mus nuveš iki didesnio centro šiaurėje. Ten persėdame į kitą autobusą, kuris paveža mus šiek tiek pietvakarių kryptimi, paskui dar į kitą, kuris važiuoja į rajoną, kur turėtų būti autobusas, važiuojantis į vakarus. Nuvažiavus paaiškėja, kad tas maršrutas apskritai nuimtas. Turime grįžti į šiaurės rytus, dar kartą persėsti ir pavažiuoti iki kito centro.
Ten vėl pasiklausiame transporto darbuotojo, kuris nurodo autobusą, kuris atveš mus labai netoli namų, prie vienos iš sprogimų vietų.- Ar gali būti?– Gali, gali, tikrai ten nuveš.Įsėdam. Po gerų penkiolikos minučių paaiškėja, kad yra kita vieta labai panašiu pavadinimu, toli toli šiaurėje, kur mus dabar ir veža šitas autobusas. Tolyn nuo namų. Išlipame. Ilgai laukiame autobuso į priešingą pusę, kad grįžtume į ten, kur mus suklaidino. Pagaliau grįžtame. Susirandame kitą autobusą, kuris, ilgai sukiojęsis, galų gale paveža mus į šiaurės vakarus. Iš ten nepaprastai sėkmingai persėdame į autobusą, kuris važiuoja pietvakarių kryptimi ir pagaliau atveža mus netoli namų.
Mūsų kelionė užtrunka lygiai 7 valandas. Mums prireikia 11 autobusų. Mano mama, didžiausiai mano nuostabai, nepanikuoja: “Išėjo puiki ekskursija po dar nematytas vietas”.
Tik dabar, po šitos priverstinės kelionės, iš tikrųjų suprantu, kokiame milžiniškame plote yra išplitęs Londonas. Ir kokia sudėtinga, trapi ir lengvai pažeidžiama, ir kokia nepakeičiama yra visuomeninio transporto sistema. Ir kaip mums pasisekė, kad ryte pravažiavome Liverpool Street stotį “centrine”, o ne “žiedine” linija.
O dar suprantu, kad emigracija turi vieną privalumą: jei kas nors atsitinka mieste, kuriame gyveni, draugai iš toli – iš gimtosios šalies, ir iš kitų šalių, -- o ne iš to paties miesto, puola skambinti ir rašyti SMS, klausdami, ar tu sveika ir gyva. Ir tai yra nuostabu. Ir suprantama. Nes tik iš arti tas miestas yra didelis. O iš toli jis atrodo visai mažytis.
