Šarūnas Paunksnis
Pasaulis ritasi į pragarą, pasakytų Friedrichas Nietzsche, jei prisikeltų ir pamatytų, kas vyksta praėjus kiek daugiau nei šimtui metų nuo jo pranašysčių. Ko gero, kiekvieną dieną pasaulyje pasirodo daugiau nei tuzinas straipsnių bei pranešimų apie islamo problemas. Bet ar kas nors stengiasi iš esmės suvokti, kas vyksta pasaulyje, ir svarbiausia – kodėl? Manau, jog ne. Visi yra apakinti civilizacijų konflikto pseudoteorijų ir stengiasi matyti priešus ten, kur jų nėra ir negali būti. Abu Ghraibo kalėjimo skandalas Irake. Korano tualete skandalas Gvantaname. Muhammado karikatūrų skandalas. Kiek dar skandalų mes regėsime, gerbiamieji? Manau, tai cikliška, kas pusmetį ar kas metus visada iškils kas nors panašaus, civilizaciniai nesusipratimai. Tačiau ar mes pasimokome iš savo klaidų? Niekada. Juk mūsų civilizacija, mūsų šaunus naujas pasaulis yra pats geriausias, ir jeigu kas nors klysta, tai tik ne mes. Mes esame teisieji, o visi kiti – laukiniai, kurie nesugeba suvokti pasaulio. Tačiau ar mes jį suvokiame? Ar kada nors jį suvokėme?
Pastaraisiais metais kaip grybai po lietaus dygsta islamo specialistai, kurie dedasi išmaną šios kultūros problemas, ir visi yra pasirengę pateikti vis naujus receptus. Ko gero, ir George‘as W. Bushas greitai pradės save laikyti islamo žinovu. Demokratija, moterų teisės, religijos modernizacija – skambios frazės, kasdien plūstančios iš „amerikonizacijos“ apakintųjų lūpų. Tai yra tik detalės, kurios niekada neišspręs fundamentalių problemų. Ir jos niekada nebus išspręstos, jei mes neatsigręšime į save ir nebandysime suvokti mūsų modernaus pasaulio tragizmo, mūsų pačių problemų. Mes esame apakinti didybės manijos ir manome, jog galime spręsti islamo pasaulio problemas. Pagrindinė islamo pasaulio problema – nesugebėjimas adaptuotis moderniame pasaulyje, savo vietos nesuradimas. Islamas yra pasiklydęs modernybės eklektizme ir nesugeba surasti savo vietos. Tačiau ar mes patys suvokiame savo pačių vietą, ar suvokiame, kuo pavirto pasaulis per pastarąjį šimtmetį? Tiek mes, tiek XX amžiaus musulmonai esame modernybės vaikai, o kartu ir modernybės aukos.
Mes kalbame apie terorizmo pavojus, apie karą prieš tuos, kurie yra prieš mūsų gyvenimo būdą. Mūsų gyvenimo būdas. Žinoma, kiekvienas yra pasirengęs jį ginti, tačiau dar XIX amžiaus pabaigoje Nietzsche įspėjo, koks gali tapti europietiškos kultūros pasaulis, jei bus plaukiama pasroviui. Vakarai nuplaukė pasroviui, ir tai lėmė ne tik savasties praradimą, bet ir viso islamo pasaulio neapykantą. Viskas būtų lyg ir neblogai, visos civilizacijos anksčiau ar vėliau išgyvena dvasinę krizę, tačiau modernus pasaulis yra tuo ypatingas, kad civilizacijos nebeegzistuoja per se, o vakarietiška civilizacija apskritai yra linkusi primesti savo vertybes tiems, kam jos nereikalingos. Ir tai ne visada daroma sąmoningai, globalizacijos procesai jau veikia savaime. Vėlgi grįžtame prie civilizacijų konflikto, kuris XXI amžiuje apskritai yra tuščia, nieko nereiškianti koncepcija. Kaip gali konfliktuoti civilizacijos, kai jau sunku pasakyti, kur baigiasi viena ir prasideda kita? Bet mums reikia priešų, ir nesąmoningai mes juos sukūrėme. Radikalieji musulmonai galbūt ir gali atrodyti mūsų priešai, tačiau teoriniame lygmenyje jie kovoja prieš tas civilizacines ligas, kurioms mes esame akli, kurių nesugebame suvokti. Tiek Nietzsche, tiek Marxas, tiek radikalieji islamo teoretikai iš esmės kalbėjo apie tuos pačius dalykus – Vakarų pasaulio krizę. Tačiau savus mes gerbiame (nors ir nesuvokiame), o kitus – niekiname, vadiname pamišėliais. Manau, jog dar nėra vėlu atsigręžti į save ir pirmiausia bandyti suvokti savas problemas – ne primetinėti jas kitiems, o paskui kaltinti visą pasaulį, jog mūsų niekas nemyli.
Tai kurgi slypi problema? Tarpusavio nesusivokime. Tiek mūsų, tiek musulmonų arogancijoje ir šventame tikėjime, jog šios abi kultūros turi pasaulio problemų sprendimo raktus. Kodėl jie mūsų nemyli? Dėl mūsų aklumo, dėl mūsų materializmo ir hedonizmo. Paimkite dorą musulmoną iš kokio nors atokaus Sudano kaimo, nieko nežinančio apie Vakarus, ir atvežkite jį tiesiai į Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalą, o po to paklauskite, ką jis galvoja apie Vakarų civilizaciją. Duodu ranką nukirsti, jog kitą dieną jis taps Vakarų priešu. Ir tik dėl to, jog pamatys negatyvų mūsų civilizacijos aspektą, kuris turi tendenciją plisti. Islamo problema yra ta, jog jis mato tik negatyvius Vakarų aspektus ir ignoruoja pozityvius. Būtų įdomu sužinoti statistiką, kiek radikalių musulmonų lankosi meno galerijose, operoje. Ko gero, nė vienas ten nėra ir buvęs. Tai vėlgi yra tarpusavio nesuvokimas. Tačiau ar mes esame kitokie? Islame mes matome atsilikimą, „užsikonservavimą“, priešiškumą. Mes nebandome jų suprasti, pateisinti jų egzistencinio nerimo, jų modernaus pasaulio baimės. Mes matome tik save ir savo kultūrinius produktus, kurie yra „geriausi šiame pasaulyje“.
Mūsų gyvenimo būdas luošina tradicines vertybes bei tradicinę sąmonę, tai yra faktas, bet ar apskritai yra koks nors problemos sprendimo būdas, ar yra išeitis? Ar apskritai yra vilties žmonijai? Ar kada nors mes sugebėsime klestėti visose gyvenimo srityse? Labai tuo abejoju. Technologinė pažanga, mokslas, pailgėję statistinio vakariečio gyvenimo metai. Modernus žmogus išsilaipino Mėnulyje, tačiau ar nuo to jis tapo protingesnis? Štai kur klausimas, gerbiamieji. Nors ir gyvename šauniame naujame pasaulyje, protingesni netapome, savo protu vis dar esame gūdžiuose Viktorijos epochos laikuose, viską suvokiame per priešiškumą tarp „mūsų“ ir „jų“. O kad mus krečia tos pačios krizės, moralės nuosmukis – mums tai nė motais. Mes matome musulmonus, kurie mums yra mūsų pačių veidrodis, tačiau to nesuvokiame. Mes paskendę savoje didybėje, patikėję, jog esame dievai. Islamo problemos, islamo krizė – taip, krizė, bet ne tik islamo, o viso pasaulio, visų civilizacijų ir civilizacijėlių. Turbūt vieninteliai, kurie nėra įtraukti į šias krizes, yra palaimingai gyvenantys „laukiniai“ atokiose Ramiojo vandenyno salelėse. Jie yra laimingiausi žmonės pasaulyje, nes nesusidūrė su moderniu pasauliu ir neužsikrėtė jo problemomis. Galbūt mums apskritai reikėtų iš jų pasimokyti? Galbūt jie išties turi raktą į gyvenimą be problemų?
Bet laiko neatsuksi atgal, sugrįžti neįmanoma. Ką mes galime padaryti – tai pabandyti suvokti procesus tiek savame, tiek islamo pasaulyje, ir galiausiai pripažinti, jog didžiąja dalimi mes patys dėl jų kalti, procesai vyksta dėl mūsų kultūrinio imperializmo bei savų normų ir vertybių primetinėjimo kitiems. Svarbiausias dalykas, kuris turi rūpėti mums dabar, yra ne demokratijos plėtra islamo pasaulyje, o apsikuopimas savame kieme ir bandymas apmąstyti savo civilizaciją, savo kultūrą. Svarbiausia, ką mes turime suvokti, yra tai, jog mūsų vertybės pirmiausia yra „mūsų“, o ne „jų“, jei jas apskritai galima pavadinti vertybėmis. Ir tik tada, kai mus aplankys šis nušvitimas, galėsime padėti islamo pasauliui adaptuotis moderniame pasaulyje.
