Gegužės pradžioje Europos Parlamente vyko balsavimas dėl Alejandro Cercas pranešimo dėl Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos, iš dalies keičiančios direktyvą 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, pasiūlymo.
Tai buvo pirmasis pranešimo svarstymas, kuris parodė, kad Europos Parlamento narių nuomonės dėl darbo laiko organizavimo labai skiriasi. Už pranešimą balsavo 355, prieš 272, o susilaikė 31 parlamentaras. Parlamento nariai nepalaikė liberalų ir demokratų aljanso už Europą siūlymo palikti „savanoriškos išimties“ galimybę bei balsavo už tai, kad darbuotojai neturėtų teisės dirbti ilgiau nei 48 valandas per savaitę.
Šiuo metu galiojanti direktyva riboja darbo savaitę iki 48 valandų, nebent darbuotojas pats sutinka dirbti ilgiau („savanoriškos išimties“ arba opt-out principas). Komisija siūlo išlaikyti šią ilgesinio darbo laiko galimybę, bet sugriežtinti jos taikymo sąlygas tais atvejais, kai nėra kolektyvinės sutarties. Siekiant užtikrinti 48 valandų darbo savaitės apribojimą, Komisija pasiūlė į „darbo laiko“ sąvoką neįtraukti neaktyvaus budėjimo laiko. Komisija taip pat teigia, kad šiais pasiūlymais yra siekiama užtikrinti aukštą darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos lygį darbo laiko prasme, suteikti įmonėms ir valstybėms narėms galimybę lanksčiau organizuoti darbo laiką, sudaryti sąlygas tinkamiau derinti profesinį ir šeimos gyvenimą bei vengti nepagrįstai suvaržyti įmones, ir ypatingai smulkaus ir vidutinio verslo įmones.
Šis Komisijos pasiūlymas sulaukė nevienareikšmiškų reakcijų ne tik iš darbuotojus bei darbdavius atstovaujančių organizacijų, tačiau ir iš Europos Parlamento narių. Darbuotojus atstovaujančios organizacijos siekia, kad „savanoriškos išimties“ principas būtų palaipsniui panaikinamas, tuo tarpu darbdaviai teigia, jog šis galimybė privalo išlikti ir šalia jos valstybės narės turėtų teisę kolektyvine sutartimi taikyti „savanoriškos išimties“ nuostatą.
Mano manymu, „savanoriškos išimties“ principas turi išlikti, kadangi jis yra naudingas tiek darbuotojams, kuriems yra suteikiama galimybė tinkamiau derinti profesinį bei šeimos gyvenimą, tiek darbdaviams, kurie galės lanksčiau organizuoti darbo laiką. Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijoje nuomonės šiuo klausimu yra pasiskirsčiusios nevienodai. Kai kurie nariai pritaria Komisijos pasiūlymai, kiti teigia, jos „savanoriškos išimties“ principo išlikimas pablogins darbuotojų būklę ir skatins darbdavių piktnaudžiavimą savo padėtimi. Manyčiau, palaikytina dalies liberalų ir demokratų aljanso narių pozicija, kad nelikus galimybės darbuotojui dirbti ilgiau nei 48 valandas per savaitę, visų pirma nukentės tie darbuotojai, kurie dirba pagal neilgos trukmės sutartis, kaip pavyzdžiui, žmonės dirbantys žemės ūkio, turizmo ar aptarnavimo sektoriuose. Derliaus nuėmimo metu labai dažnai tenka dirbti ilgesnį negu nustatytą laiką, kadangi šito reikalauja pati darbo specifika. Be to, tai labai neigiamai atsilieptų ir darbdaviams, o ypač smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms, kurių veiklos intensyvumas yra labai netolygus.
Svarbiausia – kiekvienam darbuotojui suteikti teisę rinktis, nori jis dirbti ilgiau ar ne. O jau darbdavys visada privalo gauti darbuotojo sutikimą, laikydamasis tam tikrų sąlygų, dėl darbo laiko trukmės pailginimo. Komisija savo pasiūlyme, siekdama apginti darbuotojų teises, numato griežtesnį ir aiškesnį tokių sąlygų reglamentavimą. Todėl darbuotojo sutikimas turi būti duodamas raštu, tokio sutikimo negalima duoti pasirašant darbo sutartį arba bandomuoju laikotarpiu, sutikimo galiojimo laikas ribotas, taip pat nustatomas absoliutus maksimalus darbo valandų limitas, patikslinama, kad darbdavys privalo vesti atitinkamą apskaitą.
