Nesuvaidinta ir paprasta. Ne, ne istorija, bet šitos istorijos tragedija. Folklandų (arba Malvinų) salų konfliktas nesibaigia 1982 metais. Jis persikelia į veteranų šeimas, namus ir į jų dvasinį pasaulį. Vienas iš pagrindinių filmo herojų – Vargasas – žmogus tik jo draugo ir bendražygio žurnalisto Estebano atmintyje. Realiame kino juostos siužete jis tik – vegetuojanti daržovė. Vargasas, kaip aiškino sielvarto prislėgta žmona, padaugino, o tiksliau, sumaišė narkotikus su alkoholiu.
“Nušvieti ugnies” – žurnalisto Estebano grįžimas mintimis į Folklando salų konfliktą. Tiesą sakant, filmo režisierius Tristanas Baueris pasirinko patį paprasčiausią karo baisumų vaizdavimo techniką – prisiminimus. Tačiau, kita vertus, kitaip to atkurti neįmanoma. Šalia merdėjančio Vargaso iš daugiau nei 20 metų skaičiuojančios praeities iš atminties karo nuotrupas traukiantis Estebanas rodo neribotas žmogaus (o gal baimės?) galimybes.
Neaišku, kiek pagrąžinta pati filmo dokumentika. Vaizdai iš karo lauko analogiški bet kuriam kitam filmui apie karinį konfliktą. Visi karai ir frontai būna iki skausmo panašūs: ugnis, trenksmas, aimanos ir išmėsinėti lavonai. Tokie vaizdai kartu ir bukina, ir kelia graudulį žiūrovui, tačiau kartu atskleidžia istorinę tiesą. Malvinuose per daug siaubo ir nežinomybės. Sunku patikėti, kad taip įmanoma elgtis su žmonėmis. Daugelis žiūrovų šias salas įsivaizdavę kaip Rojaus kampelį, čia išvysta tik purviną, lietaus suplūktą žemę ir traukuliuojančius lavonus.
Skirtingose Malvinų salų pusėse stovėjo Didžioji Britanija ir Argentina. Pastarosios Vyriausybė nepasirūpino savo karių amunicijos ir maisto ištekliais. Fronte kovojo nepatyrę ir jauni Argentinos berniukai, todėl manoma, kad tai ir buvo pagrindinė pralaimėjimo priežastis. Juostoje “Nušvieti ugnies” leitenantai nuolat kartoja “Jūs kaunatės už Tėvynę, už savo žemę”, tačiau visi suprato, kad ta kova buvo beprasmė. Tai buvo tik stimulas nepasiduoti ir nors kiek pasipriešinti britų pajėgoms.
Tiesą sakant, nelabai aiški šio filmo nei kulminacija, nei atomazga - Vargaso mirtis, argentiniečių pralaimėjimas Malvinų salose ar dramatiškas Estebano apsilankymas kritusių draugų vietoje.
Kiek banalokas pavadinimas, tačiau nieko neslepiantis po metaforų šydu. Neaiškus lieka ir Vargaso žmonos vaidmuo. Ji čia tam, kad paaiškintų dėl ko nusižudė jos vyras, ar tam, kad padėtų Estebanui susiorientuoti prisiminimuose. Filmo pabaiga taip pat banaliai graudi, tačiau išskirtinė savo autentiškumu: Malvinų salos ir dabar slepia dešimtis tūkstančių nesprogusių minų ir šimtus karių kūnų. Lieka neaiški Vargaso nusižudymo priežastis. Slegianti buitis, pavaizduota pačiame filme, ar psichologiniai dalykai.
Vargaso mirtis – pasyvus pasipriešinimas Argentinos valdžiai. Yra žinoma, kad po Malvinų konflikto nusižudyti pasiryžo 300 karo dalyvių. Daugelio priežastys – psichologinės.
Konfliktas bręsta dar filmo pradžioje. Protestuojanti minia reikalauja valdžios dėmesio ir garantijų. Pagrindinėje Argentinos sostinės Buenos Airių Gegužės aikštėje dar ir šiomis dienomis renkasi veteranai. Tik nevisada jie nusiteikia taip konfliktiškai, kaip parodė filmo režisierius. Kartais išvarginti ir nesuprasti vyrai tiesiog susirenka kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį pasidalinti prisiminimais, kaip kad filmo herojus Estebanas, ir pakramsnoti sumuštinių. Argentinos valdžiai veteranai iki šiol grūmoja už sužlugdytą jaunystę ir išardytas šeimas. Buenos Airėse ir dabar gausu užrašų “Malvinai amžinai mūsų”. Tai rodo, kad iš esmės konfliktas dar nėra baigtas ir gali būti, kad filmas “Nušvieti ugnies” neteks savo istorinės vertės, jei argentiniečiai sugalvotų paerzint britų pajėgas. Tačiau moralinė jo vertė išliks visada.
