Atrodo paradoksalu, bet šią teoremą jums netrukus įrodysiu. Visos mes keliais šimtais procentų esame įsitikinusios, kad protingas vyras - tai jau beveik Dievo malonė. O jeigu jis dar gyvena kartu su tavimi, o ne su kaimyne ar pažįstama - tai jau rojus Žemėje...
Kodėl mums reikalingi protingi vyrai? Todėl, kad atskleistų sudėtingą pasaulio sandarą. Kad vienu išmintingu žodžiu it Damoklo kardu perkirstų sudėtingiausią problemą. Kad tada, kai mes būnam pavargusios ir liūdnos, nutiestų žodžių lieptą į šviesesnes dienas...
...Serga vaikas. Ilgai serga. Pasiguodžiu protingam savo vyrui, kad vargšelis šį mėnesį gauna jau antrą antibiotiką. Ir, o laime! Tiesiog saulė nušvinta tarp neperžvelgiamų audros debesų, - išgirstu žodžius: “Aš gi sakiau, ką reikia daryti”.
Na, štai, visos mano ir mano vaiko problemos bus pagaliau išspręstos! Suklūstu. “Tai ką daryti?” - viltingai ištariu.
- Pasėti sukėlėjo pasėlį!
Matot, koks protingas - nors ir ne daktaras, ne biologas ir net ne chemikas... Dangiška šviesa, užliejusi mūsų būstą, nesisklaido net keletą dienų. Nors girdau vaiką antibiotikais, dedu garstyčias, verdu arbatas...
Kitas nemažiau moterų kvailumą įrodantis pavyzdys.
Kiekvieną kartą, kai parduotuvėje prisikraunu beveik nepavelkamą krepšį maisto produktų, šmėsteli naivi mintis - paskambinu ir paklausiu: gal tu esi kur netoliese, padėtum iki namų nunešti pirkinius. Jis gi, mano protingiausias, puikiai žino savo žmonos stuburo problemas.
- Aš gi tau sakiau, įdėk krepšį į saugojimo kamerą ir aš parnešiu, - dieviškas balsas skamba prekybos centre.
Bet aš, būdama kvaila moteriške, net nebandau grūsti krepšio į kamerą (jis ten ir netelpa), o be to, namuose laukiantiems vaikams vakarienės reikės tada, kai grįšiu aš, o ne kai teiksis apsireikšti namų Viešpats...
Be to, protingi vyrai niekada negaišta laiko beviltiškiems darbams: jeigu grindjuostė atsiskyrė nuo sienos, protingai paaiškinama, kad ji ir negali laikytis, jeigu grėsmingai pakimba spintelės durys - padarius ore keletą mago judesius primenančius rankų mostus su atsuktuvu, tiesiog vizualiai įrodoma, kad natūrali durelių būsena - kaboti ir neužsidaryti; jeigu čiaupas ne varva, o jau sruvena upeliu - kad tokia tos brangios santechnikos ypatybė.
Ir tą sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės. Esu įsitikinusi, kad ir jūs, kurių vyrai ne kvaileliai, mielai man padėsite... Na, o tos, kurios sėkmingai ištekėjo už kvailių, manau, šiandien neturi jokių problemų: juk savo akimis esu mačiusi tėvų (vyrų), kurie atveda vaiką pas gydytoją, kažką perka prekybos centruose arba net sutaiso čiaupą (arba organizuoja jo sutaisymą)... O jeigu ištekėjom už protingų, užuot pasilikusios juos tik kaip meilužius, pačios kaltos...
Prisipažinsiu, kad jau esu šio to išmokusi iš savo vyro.
Po poros savaičių jis pasiskundžia ausies skausmu ir paprašo manęs antibiotikų. Atsakau protingai:
- O kokių norėtum? Žinai, pirmiausia pasidaryk pasėlį, o paskui jau aš duosiu antibiotikų, kuriems jautrus sukėlėjas...
Vyras apako:
- O kieno pasėlį daryti? Ausies?
Jei būčiau visiškai kvaila, atsakyčiau:
- Ragų...
femina.lt
