Po to, kai 2002 m. R. Paksas įgyvendino Lietuvoje visus nustebinsią rinkiminę kampaniją ir iškovojo pergalę prezidento rinkimuose, netrukus prabilta apie rusiškų rinkiminių technologų įtaką mūsų rinkiminiam procesui. Prezidento „elekto“, kaip tuo metu jį imta vadinti, atstovai visokeriopai stengėsi neigti, kad rinkimų metų būta kokių nors sąsajų su rusiškais viešųjų ryšių specialistais.
Tačiau prisiekusiam ištikimai tarnauti tautai prezidentui nuolat viešai neigiant bet kokias sąsajas su Rusijos specialistais, viešumon kilo vis nauji faktai patvirtinantys, kad ne be rusiškos patirties R. Paksas pasiekė pergalę rinkimuose.
Nepavykus užmaskuoti rusiško pėdsako, formavosi visos prielaidos griūti mitui apie tvarką, laisvę verslui ir diktatūrą mafijai. Artėjant šio mito griūčiai bei didėjant nusivylimui neseniai išrinktu prezidentu į propagandinę kovą paslapčia vėl įsitraukė rusiškų viešųjų ryšių tradicijos atstovai.
Imta kurti dar vieną naują mitą. Šį kartą apie korumpuotų jėgų sąmokslą prieš „baltąjį padangių riterį“. Lietuviai toliau rašė propagandinius tekstus ir vėl įtikinėjo, kad jokių rusų čia nėra. Kol vieną dieną tiesiog paaiškėjo, kad visai Vilniau pašonėje (jei tiksliau – Trakų rajone esančioje viloje) Rusijos atstovai kurpė naujus viešųjų ryšių planus.
Mitui griuvus, pastarosiomis dienomis pamėginta jį reanimuoti ir vėl, jau trečią kartą, rusiškų technologijų stiliumi. Sutapimas?
STT akcija prieš politines partijas antrojo prezidento rinkimų turo išvakarėse tiesiog chrestomatiškai primena tas pačias didžiojo rytų kaimyno technologijų teorijos ir praktikos pavyzdžius. Ne kur kitur, o šios šalies technologų žodyne tarp rinkiminių priemonių mes rasime dažnai naudojamas tokias sąvokas kaip „adminitrativnyje resursy“ (administraciniai resursai – vert.). Ši sąvoka dažniausiai reiškia valdžios svertų panaudojimą rinkimuose, kurie skirti tarnauti ne demokratijos skatinimui, bet siekiant palankių rinkiminių rezultatų.
Būtent „administracinių resursų“ kategorijoje mes rasime tokias rinkiminių technologijų priemones kaip „manipuliavimas įstatymų leidyba“, „administracinio spaudimo darymas“. Galiausiai ne kur kitur, o čia mes sužinome, kad norint padaryti rinkiminę įtaką naudojami ir „syloviki“ (jėgos struktūros - vert.).
Kad STT priklauso „sylovyku“, o ne „kulturovedu“ kategorijai, turbūt, aišku kiekvienam. Tačiau šiuo atveju klausimas ne apie tai, kuri – rytų ar vakarų politinių viešųjų ryšių tradicija įsivyravus. Klausimas apie tai, kuri - rytų ar vakarų politinė kultūra nugalės.
Jeigu mes sakome, kad demokratija veikia, šiandien galime konstatuoti, kad kalbant apie specialiąsias tarnybas, tai ji veikia šių struktūrų, bet ne demokratinės sistemos naudai. Tai sakydamas turiu omeny, kad Lietuvoje, kaip parodė eilė paskutinių pavyzdžių, buvo gana sėkmingai užtikrintas šių struktūrų nepriklausomumas nuo politinės valdžios įtakos bent jau šių institucijų vadovų kaitai. Tačiau STT savo veiksmais visiškai neužtikrino savo veiklos politinio nešališkumo.
Net jei tartume, kad būta rimto pagrindo iškrėsti partijų dokumentų segtuvus, tokių veiksmų darymas vykstant aukščiausios politinės valdžios rinkimo procesui gali būti vertinamas dvejopai: arba nekompetencija, arba sąmoningai daroma įtaka. Bet kuriuo atveju tokių veiksmų pasekmės vertintinos kaip galinčios daryti didžiulę įtaką rinkimų rezultatams. O demokratinėje visuomenėje neleistina, kad aukščiausios valdžios rinkimo procesą lemtų ne piliečių, o „sylovykų“ (dar kartą atsiprašau už barbarizmą – aut. past.) pareikšta valia.
Todėl šiandien vėl iškyla principinis klausimas: ar pavyks triumfuoti ne slaviškai, bet vakarietiškai politinei kultūrai. Atsakymas į šį klausimą paaiškės netrukus po to, kaip bus išspręstas šiuos principus paminusių pareigūnų atsakomybės klausimas.
