Iš daugiau nei 18 milijonų interneto vartotojų, nuolat bendraujančių su kitais per WWW kameras, nė vienas virtualaus pasimatymo metu negali žiūrėti pašnekovui tiesiai į akis, nors ir labai to norėtų. Tačiau nauja vaizdo pokalbių technologija leis ne tik susitikti žvilgsniams.
Bendraudami per internetines vaizdo kameras žmonės mato vieni kitus žvelgiančius kažkur į šalį - tai yra, į kompiuterio monitorių, kuriame rodomas pašnekovo veidas. Niekur nesidėsi: net jei abu žiūrėsite tiesiai į virš ekranų pritvirtintas WWW kameras, monitoriuje jūsų akys nesusitiks. “Microsoft” tyrimų laboratorija (http://research.microsoft.com/vision/cambridge/i2i/gazecorrection.htm) Kembridže (D. Britanija) šią problemą išsprendė pasitelkusi dviejų WWW kamerų sistemą, generuojančią tikrovišką 3D vaizdą.
Laboratorijoje sukurti “i2i” programinės įrangos algoritmai leidžia “pakoreguoti” vaizdo pokalbio dalyvių žvilgsnius ir sukurti tikrovišką įspūdį, tarsi jų akys susitinka, nors iš tikrųjų jie žiūri ne tiesiai vienas į kitą, bet į savo kompiuterių ekranus. Kad pavyktų apgauti žmogaus smegenis vietoj tikro vaizdo pasiūlius joms programiškai susintetintą paveikslėlį, virtualius žvilgsnių modelius konstravusiems “Microsoft” tyrėjams teko įsigilinti į ne vieną sudėtingą problemą - kaip smegenys suvokia vaizdo informaciją, kaip nustato spalvą, formą ir atstumą, ir t.t. Jų darbo rezultatas - “i2i” programinė įranga- įspūdingas: ši technologija gali realiuoju laiku labai tikroviškai atkurti 3D geometriją naudojant standartinį asmeninį kompiuterį. Tačiau “i2i” moka ne tik surengti pasimatymus akis į akį - programa gali generuoti labai tikroviškus vartotojo pasirinktus foninius atvaizdus, kad atrodytų, jog jis yra ne savo sujauktame kambaryje, kurį būtų gėda leisti pamatyti pašnekovui, o, pavyzdžiui, kokiame nors egzotiškame planetos kampelyje. Dirbtinis fonas čia sukuriamas kur kas išmoningiau, nei įprastas žmogaus “iškirpimas” ir “priklijavimas” TV studijose.
Ir dar viena naujovė: vaizdo pokalbių dalyviai galės susikurti avatarus primenančius savo 3D veidus arba kaukes, kurios atrodys kaip tikros ir judės sinchroniškai su tikra galva. Tai turėtų užtikrinti vartotojų privatumą viešuose pokalbių kambariuose ar kitose situacijose. Sistema gali generuoti ir emocinius objektus - savotiškus 3D “šypsniukus”, tarsi parodančius, kokios mintys tuo metu kirba žmogaus galvoje. Širdelės, drugeliai, gėlytės ar kiti virtualūs objektai pokalbio metu suktųsi aplink žmogaus galvą, sudarydami tikrovišką įspūdį, kad periodiškai užstoja žmogaus veidą nuo vaizdo kameros akies.
Kai suporintoms WWW kameroms skirta “Microsoft” programinė įranga pasieks virtualių pasimatymų tikroviškumo pageidaujančius internautus, vienos problemos gali pakeisti kitas. Turint galvoje “i2i” 3D atvaizdų generavimo galimybes nė vienas vartotojas nebegalės būti tikras, kad tas žmogus, kuris per internetą žvelgia jums tiesiai į akis, yra tas pats ir būtent toje vietoje, kaip kad jūs manote. Išduoti gali nebent balsas - bet ar verta abejoti, kad balso sintezavimo technologijos įveiks ir šią fizinę pasimatymų tikrovę nuo skaitmeninės dar skiriančią ribą?
