Anot šiuolaikinių biurokratų rojaus Europos Komisijos, Lietuva jau sukūrė pusę elektroninės valdžios paslaugų. Nors galima sutikti, kad formaliai šaliai skirtas 59 proc. „užbaigtumo“ reitingas kažką rodo, tačiau realybė dažniau atsimuša į skaudžias ir beviltiškas patirtis.
Dar pačiame elektroninės valdžios priešaušryje - 1999 ar 2000 metais, buvo teigiama, kad bene lengviausia elektroninėje erdvėje teikti tas viešąsias paslaugas, kuriose gyventojai ar juridiniai asmenys informaciją turi tik pateikti valstybinėms institucijoms ir nebūtinas grįžtamasis ryšys. Buvo vardijami asmens vietos deklaravimo, registracijos, dokumentų išdavimo pavyzdžiai. Akivaizdu, kad Lietuvoje situacija apvirtusi aukštyn kojom - bene vieninteliu realiai veikiančiu elektroninių paslaugų teikimo pavyzdžiu galima pavadinti elektroninę mokesčių deklaravimo sistemą. Kitur - elektroninis chaosas ir valandinės eilės belaukiant parašo ar magiško skaičiuko.
Štai neseniai sukakęs eilinis gimtadienis privertė keisti pasą. Esu tas Lietuvos provincijoje gimęs ir augęs pilietis, kuris gyvena sostinėje, nuomoja butą, bet iš senų laikų yra formaliai registruotas savo tėviškėje. Formalūs asmens identifikavimo ir paso išdavimo reikalavimai yra, kad visus reikalingus dokumentus pateikčiau arba registracijos vietos, arba deklaruotos gyvenamosios vietos migracijos įstaigai. Kitaip tariant - turiu visus dokumentus vežti į tėviškę. Nors ją lankau gana dažnai, tačiau migracijos įstaigų darbo valandos pribloškė - šie valstybės tarnautojai (t.y. tarnaujantys mums - eiliniams piliečiams) ne tik nedirba savaitgaliais, tačiau ir darbo dienomis darbą iš esmės baigia daug anksčiau nei aš Vilniuje. Klausimą, kada turėčiau suspėti visus dokumentus įteikti savo tėviškėje, valstybės įstaigos, anot Konstitucijos, tarnaujančios žmonėms, palieka spręsti man pačiam.
Keisčiausia, kad niekuo nesiskiriantį veiksmą - mokėjimo kortelės išdavimą - bet kuris bankas Lietuvoje sugebėtų aptarnauti be didesnių problemų bet kur ir bet kada. Ką jau kalbėti apie tai, kad paraišką beveik visoms mokėjimo kortelėms galiu užpildyti internete, pasirinkti, į kurį banko padalinį ar skyrių pristatysiu trūkstamus dokumentus, o svarbiausia - galiu pasirinkti, kur norėčiau tą kortelę atsiimti. Perimant telekomunikacijų operatorių patirtį - tokią kortelę patikimas kurjeris galėtų pristatyti tiesiai man į namus. Suprantama, už tokią paslaugą reikėtų sumokėti vieną kitą papildomą litą, tačiau dabartinės asmens identifikavimo kortelės ar paso gamybos savikaina akivaizdžiai monopolinė - su integruotu mikroprocesoriumi išduodamos banko kortelės kainuoja dešimtimis litų mažiau.
Akivaizdu, kad biurokratams patikėję savo interesų ir poreikių tenkinimą, atsiduriame akligatvyje, kur mums už mūsų pačių sumokėtus mokesčius aiškinama, kokia teisinga ir naudinga yra valdžios vykdoma politika. Gaila, tačiau praktinis jos realizavimas mažų mažiausiai stovi vietoje. Elektroninės valdžios viziją, kurią sėkmingai atnešė „krizinė“ Kubiliaus konservatorių Vyriausybė, užduso eilinių biurokratų sustabarėjusioje mąstysenoje. Ją galėtų pakeisti tik rinkos ekonomikos svertai.
Tuščiai skamba Europos Komisijos teiginiai, esą internetu Lietuvoje yra pasiekiama 40 proc. Lietuvos valdžios paslaugų. Kai net sostinėje tik mažiau nei 10 proc. juridinių asmenų naudojasi elektroninės bankininkystės paslaugomis, kalbėti apie pusę paslaugų teikiamų elektroninėje erdvėje - gryniausias farsas. Be to, kyla grėsmė manipuliuoti statistika - štai pernai gegužę tyrimų bendrovės „TNS-Gallup“ atliko panašų tyrimą ir garsiai skelbė, esą Lietuvoje į internetą perkelta jau apie 50 proc. viešųjų paslaugų. Logiškai darytina išvada, kad viešųjų paslaugų internete per tą laiką sumažėjo. Tačiau realybėje skirtumas atsiranda dėl skirtingų metodikų ir visiškai laisvai pačių tyrėjų pasirenkamo paslaugos „užbaigtumo“ ir „pasiekiamumo“ vertinimo. Spėju, jau dabar galėtume skelbti, kad dantų šepetukus turi visi Lietuvos gyventojai, tačiau akivaizdu, kad tikrai ne visi valo dantis. Todėl ir kalbėjimas apie elektroninę valdžią gali baigtis tik sukūrus svertus, kurie verstų biurokratus dirbti efektyviai ir mūsų visų labui. Pagal apibrėžimą tas neįmanoma, todėl belieka visas įmanomas viešąsias paslaugas paprasčiausiai privatizuoti.
