Viduramžiais rašytame ironiškame asilus ginančiame traktate „Caus Asini“ („Pagyrimas asilui“, 1626) atkreipiamas dėmesys į likimo neteisybę, lydinčią asilą nuo pat gimimo: „Jis gimsta po ta pačia žvaigžde, kaip ir tą pat akimirką pasaulį išvystantis žmogus, tačiau asilas taip ir liks nešuliniu gyvuliu, o žmogus taps kokiu solidžiu valdininku“.
Šiais laikais galima pridėti – gal taps ir politiku, politologu arba partijos lyderiu, arba žinomu verslininku su mokslų daktaro diplomu. Ak, jeigu kiekvienas pakankamai turtingas asilas galėtų nusipirkti diplomą...
Čia nenorima įžeidinėti nei asilų, nei juo labiau mokslų daktarų. Tiesiog gaila vieno žmogaus, kuriam žurnalistai kaskart vis primena jo aukštojo mokslo diplomo kilmės istoriją. Žurnalistai nesiliauja ir, atrodo, nesiliautų persekioję net jeigu to žmogaus diplomą dabar patvirtintų pats popiežius. Štai ką reiškia būti žinomam ir pabandyti priskirti sau nuopelnus, kuriuos galima įgyti tik asmeniniu darbu, o nusipirkti iš esmės nei įmanoma, nei rekomenduotina.
Tarybiniais laikais, baigusieji specialųjį vidurinį ar aukštuosius mokslus, turėjo teisę atlape nešioti rombo formos ženkliuką, ant kurio būdavo rašoma VUZ (rusiškos raidės, reiškiančios „aukštoji mokykla“). Įdomu, kad tokį galėdavai pamatyti nedažnai. Kiek pamenu, šitaip demonstruotis labiausiai mėgdavo sovietiniai prokurorai ir milicininkai. Gal dėl to, kad, jų supratimu, toks ženklas reikšdavo: aš išsilavinęs ir, be abejonės, protingas.
Teko sutikti begalę kvailių su aukštojo mokslo diplomais, tačiau jų dvasinė „didybė“ ir intelekto lygis paprastai atsiskleisdavo neiškart, tad ženkliukas atlape kuriam laikui galėdavo suklaidinti. Ar laikai pasikeitė? Kaip čia pasakius... Jeigu vis dar pasitaiko skelbimų „Reikalinga valytoja(-as). Užsienio kalba – privalumas“, formalus bet kokio diplomo turėjimas reikšmės neprarado, tarytum tas dokumentas jau iš tolo liudytų žmogaus gebėjimus.
Nors generolo antpečiai dar nereiškia, kad jas nešiojantis yra genialus strategas, visais laikais norėta tokius blizgučius įsigyti. Taip ir su tais nelemtais diplomais. Norisi.
Jei yra galimybių, t. y. pinigų, daug mažesnis vargas ir didelė pagunda „blizgutį“ nusipirkti. Galima pakranksėti: jeigu yra poreikis, bus ir pasiūla. Žingsnis žengtas ne vakar. Spauda rašo: dėstytojai, siekdami aukštesnio mokslinio laipsnio, ima nusirašinėti (plagijuoti); būta ir bandymų diplomą nusipirkti. Taigi pasitaiko, bet Lietuvos pažanga kiek lėtesnė – bandymų yra, tačiau konvejeris (dar?) neveikia.
Rusijoje kas kita. Ten jau dirba ne viena mokslo titulų dalijimo firma. Šalies žurnalistai nustatė ir jų darbo įkainius. Pavyzdžiui, pageidavimas tapti mokslų kandidatu (pas mus – daktaru, ten liko senoji mokslo titulų gradacija) kainuotų 5-7 tūkst. dol. (nelygu mokslo sritis); daktaru (habilituotu) – 13-15 tūkst. dol. Daktaro disertacijos parengimas ir jos apgynimas, aplenkiant kandidatinės stadiją – 45 tūkst. dol. Į paslaugų kainoraštį įeina: disertacijos rašymas, straipsnių – kai kada net iki 40 – parengimas ir paskelbimas moksliniuose žurnaluose, monografijos išleidimas ir pan. Reikalai, suprantama, nėra spartūs – tektų pakentėti, nors ir be jokių vargų, pusę ar pusantrų metų. Daktarinės gynimą, pasirodo, galima organizuoti ir per Tarptautinę informatizacijos akademiją Belgijoje. „Disertantui“ taip toli važinėti netektų – mokslo korifėjai iš Belgijos patys atvažiuotų į Maskvą ir dalyvautų daktarinės gynime. Kaina? Pigiau nei pavažinėtas džipas – 12 tūkstančių eurų...
Tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, kurioje visi vienas kitą pažįsta, pirkti ne tik daktarinę, net aukštojo mokslo diplomą, matom, ganėtinai rizikinga – verčiau per Maskvą tartis su belgais...
Ką gi, pirkite, jeigu manote, kad verslu uždirbti pinigai dar nepakankamai atspindi jūsų intelektą. Žinoma, patartina rinktis visuomenei mažiau pavojingą specializaciją. Nesinorėtų pakliūti į mokslų daktaro mediko rankas. Sveikas protas galėtų apsaugoti ir nuo tokio lygio ekonomikos ar teisės specialisto.
Juolab filosofo... Vėl prisimenant viduramžius ir tuomet visuotinai vyravusius scholastinius mokslo vyrų disputus, galėčiau pasiūlyti (suprantama, vogtą) visiškai nekenksmingą temą iš kito traktato „Friss Vogel oder stirb“ („Lesk, paukšti, arba dvėsk“): „Jei kokia senė pagimdytų karkvabalį, o tas keturias dienas karščiavęs nudvėstų, ar prie jo kapo būtų galima sakyti atsisveikinimo kalbą“.
Padiskutuojam kaip „tikri“ daktarai?
