Esame nelemtame, bet nulemtame laike. Senosios vertybės dar nemirė, naujosios dar neprigijo. Senosios kartos rezervas dar veikia, naujosios kartos avangardas dar skystas. Drąsios idėjos negimsta, gimdantieji jų išsigąsta. Kaimo kultūra beveik mirė, o miestietiškoji niekaip neapsiplunksnuoja.
Bet kuo čia dėtas subjektyvumas?
Akivaizdu, kad neseniai išvardytų temų analizei būtų galima rietimus popieriaus pririesti, kelias dešimtis plačiašakių interneto puslapių sukurti - priežasčių ir paaiškinimų būtų daugybė.
Man pačiam būtų įdomu dalyvauti „atgal į subjektyvumą“ pavadintame intelektiniame idėjų, humoro, sprendimų bokse. Vien todėl, kad pakankamai užgauliai skamba anksčiau parašytas teiginys, kad „drąsių idėjų negimsta“. Turiu būtinai pasakyti, kad tokie pasakymai mane siutina. Visai ne psichologine siuto prasme, o galimybe, kad teiginys gali būti teisingas.
Tarkime, kad taip ir yra. Turi būti tam priežasčių. Manau, kad viena svarbiausių yra atsakingai suprantamo subjektyvumo eliminavimas iš kasdienio buvimo.
Vyresnėje nei 30 metų kartoje tą sėkmingai darė sovietinė ideologija (netikiu, kad komunistinė būtų kuo nors geresnė). Dar ir dabar keista būsena užlieja prisiminus tekstus spaudoje, knygose, kuriose autorius, užuot įsivardijęs „aš“, buvo priverstas rašyti „mes“. Mes manome, mūsų teigimu - skamba svariai. Ir tuščiai - pridurtume dabar.
Jaunesnei nei 30 metų kartai subjektyvumo pasireiškimui kelią užkerta vartotojiškų vertybių griūtis - per staigi, kad susiprastų, per gausi, kad atsirinktų.
Leiskite paaiškinti: toks skirstymas kartomis yra šiek tiek per greitas ir netikslus. Tačiau šiuo metu norisi pasirinkti bent preliminarų tašką laike, kuris leistų fiksuoti mintį.
O ji tęsiasi toliau šitaip: subjektyvumo šansai įsikabinti į dabartinių žmonių pasaulėžiūrą yra itin menki. Ir tai sąlygoja ideologija. Ji keičiasi jau geras dešimtmetis: nuo sovietmečiu vyravusio kolektyvizmo iki dabar įsigalinčio konsumerizmo. Vartotojiškumas skersai išilgai išnaršytas dar XX a. Vakarų intelektualų. Sovietiniai apie tai taip pat rašė, ypač tada, kai norėjo parodyti, kokia kapitalistinė visuomenė yra bloga, susvetimėjusi.
Kolektyvizmo ir vartotojiškumo ideologija (ir ne tik) iš esmės yra produktas masėms. Jų terminai ir tiesos lengvai suvokiamos, anonimiškos, todėl bet kam tinkamos. Jas lengva ne tik matuotis, bet ir dėvėti, jomis lengva kalbėti. Už jų lengva slėptis.
Ir už jų yra slepiamasi masiškai. Tokia anonimiška ideologija sukuria anonimiškas pabaisas, kurios traiško ir pačius kūrėjos, o ką jau kalbėti apie tai grupei nepriklausančius.
Blogiausia, kas gali atsitikti įsigalėjus anonimiškai kolektyvizmo-konsumerizmo ideologijai, kad žmogus nebebus vertinamas. Individualumas nebebus reikšmingas. Subjektyvumo skleidėjus ims doroti įvairūs anoniminiai dariniai: institucijos, organizacijos, judėjimai. Ir niekas vieno paties žmogaus negins - anonimiška ideologija pasistengs suformuoti tokią „mes“ opiniją, kurios svorio „aš“ tiesiog fiziškai neišlaikys.
Man dėl to labai neramu. Maža tauta ir valstybė tiesiog neturi teisės gyventi pagal anonimišką, masinę ideologiją, nes jos išlikimo galimybė - subjektyvus išskirtinumas.
Subjektyvumo stoka labai nususino paskutinį viešojo gyvenimo dešimtmetį. Ar galėjo būti kitaip? Matyt, kad galėjo. Sąjūdžio pradėtas senosios sistemos daužymas turėjo daug užtaiso tam, kad atitrūktume nuo kolektyvistinio „mes“ ir ateitume į individualistinį „aš“. Tokia savivoka leidžia skleistis subjektyvumui.
Kas atsitiko, kad ši transformacija sulėtėjo ir neįsigalėjo?
Nesurastas saugumo jausmas dėl ne taip klojamų valstybės pamatų? Atrastas prisitaikėliškumo būdas įsitvirtinant jau pažintai elgsenai?
Tam reikėtų atskiro pokalbio.
Diskusijų.
Antraip žiūrėkite, kas įvyko: taip norėjome kurti gerai matomą, individualizuotą, subjektyvia išraiška galingą valstybę, o murkdomės anonimiško prisitaikėliškumo dumble.
Taip norėjome didžiuotis, kad turime drąsią pilietinę visuomenę (jai itin svarbi subjektyvi piliečio savivoka), o turime mases, į kurių nuomonę dėmesio kreipti nebūtina.
Norėjome įtvirtinti ekonomiką, bet subjektyvią iniciatyvą esame priversti keisti subjektyviu sprendimu iškeliauti svetur.
Taigi gal atgal į subjektyvumą?
