Liūdna rašyti žodžius, kuriuos ketinu parašyti. Tačiau pripažinti tiesą būtina, be to, tai skatina padaryti ir šioks toks pykčio ir, deja, nevilties proveržis. Beviltiškas yra ne kas kitas, o Lietuvos jaunimas – jos studentija ir moksleivija. Tiek daug kai kurie žmonės šneka apie pilietinės visuomenės kūrimą, bet ta visuomenės dalis, kuri, rodos, turėtų būti imliausia pilietiškumo ugdymuisi, lieka visiškai kurčia ir pasyvi.
Žinoma, gausu jaunimo renginių ir jaunimo organizacijų, bet kai ateina reikalas ne linksmintis ar šiaip užsiimti niekučiais, o pareikalauti oresnio gyvenimo – jaunimas ir toliau linksminasi. Tai, kas su jais daroma, gali būti visiškas pasityčiojimas, ir jie tai supras, bet nepajudins nė pirštelio, kad kažką pakeistų.
Kalbu apie tai, kas moksleivių laukia aukštojo mokslo sistemoje, o studentų – darbo rinkoje. Nepasitenkinimas veržias per kraštus, bet garsiausia protesto gaida, kurią jaunimas sugeba išspausti – tai emigracija. Galbūt vienas kitas internetinis komentaras… O tai yra ne kas kita, kaip skubota, bet labai jau įprasta Lietuvoje, rezignacija, pasidavimas, numojimas ranka į savo pačių valstybę ir orų gyvenimą joje. Iš tiesų, atrodo, kad niekas, kad ir ką bedarytų, nesugebėtų išprovokuoti jaunimo protestų Lietuvoje!
Štai kone visi suvokia, jog aukštojo mokslo Lietuvoje popieriai prasti. Studijų kokybe skundžiasi dauguma ją patyrusiųjų, darbdaviai skundžiasi darbui neparuoštais studentais. Bet kas iš jų pareikalavo valstybės valdžios ir akademinio pasaulio šulų iš pagrindų reformuoti tą supuvusią sistemą, kuri tampa vis didesne Lietuvos gėda ir dėme?
Tarsi dar labiau siekdama pažeminti jaunimą ir parodyti jų bejėgiškumą, valdžia (o konkrečiai – liberalsąjūdiečiai ir konservatoriai) žengė dar vieną nekaltą žingsnelį. Buvo nuspręsta, jog nuo šiol už apverktinas studijas daugumai teks mokėti keliskart didesnius pinigus, nei iki šiol. Jų argumentas – tai ir yra ilgai laukta aukštojo mokslo reforma! Pasirodo, visa bėda buvo ta, kad studentai per mažai mokėjo, o dabar iš jų prisilupus pinigų padėtis kaipmat pagerės! Nesvarbu, jog kokybė žaibiškai per naktį tokiu būdu neatsiranda, nesvarbu, kad daug kur užsienyje mokslas nemokamas arba pigesnis, o kokybė – dažnai neverta net lyginti! Ir kam rūpi, kad Lietuvoje pridygę tik diplomus pardavinėti tesugebančių universitetų… Na ir kas, kad vienintelis aiškiai matomas vadinamųjų pertvarkų tikslas – prisilupti pinigų, o kitos pasekmės – nenumatytos. Gal liks taip pat, gal blogiau, o, žiū, gal kaip nors ims viskas ir susitvarkys…Daugiausiai, ko galima tikėtis, kad kažkaip pavyks čia išsisukti…
Nerūpi tai valdžios institucijoms ir jose sėdintiems, nerūpi tai ir studentams bei moksleiviams. Negrobuoniška, o teisinga, prieinamą ir pamažu vis gerėjantį išsilavinimą duosianti aukštojo mokslo reforma yra įmanoma. Tačiau Lietuvos jaunuolis verčiau užsiners ant kaklo paskolų kilpą, kaip tas asilėlis ieškos laimės svetur, galbūt tarsi sovietmečiu paburbės tarp pažįstamų, tačiau neskirs nė vienos ar kelių popiečių ateiti prie Seimo rūmų ar Vyriausybės vigvamo ir išrėžti: ne, mes nesutinkam su tokiu pasiūlymu. Ne, reforma skirta ne tiems, kurie gaus mūsų pinigus, bet mums.
Apskritai argumentų prieš šį itin keistą reformos planą norintieji galėjo išgirsti apsčiai – jie ne kartą buvo skelbiami populiariausiuose interneto portaluose, radijuje, netgi per niekų perpildytą televiziją. Galiausiai, vadinamosios reformos absurdiškumas ir įžūlumas – akivaizdūs. Tai supranta dauguma. Ko vertos vien kainos (ar tik ne iki 35000 Lt už metus?) ir LR Konstituciją ta proga savavališkai ir viršijant įgaliojimus pakeitęs Konstitucinio teismo sprendimas? Priminsiu, jog LR Konstitucijoje parašyta, jog visiems gerai besimokantiems garantuojamas nemokamas aukštasis mokslas. Tuo tarpu KT nusprendė, jog nuo šiol ne visiems gerai besimokantiems garantuojamas aukštasis mokslas. Kadenciją baigianti KT teisėjų sudėtis, kurios absoliučią daugumą sudaro universitetų dėstytojai, aiškiai įtvirtino savo įstaigoms didesnį finansavimą iš tavo, būsimas studente, kišenės. Net jei būsi ir gerai besimokantis…
Ir apskritai, kam gi skaičiuoti, kiek realiai aukštojo mokslo sistemai trūksta lėšų (tai nedaryta ir nebus daroma), kiek jų naudojama neracionaliai (na jau, imsime dabar ir skaičiuosime), kiek studijų programų neatitinka reikalavimų (mes, apsišaukėliai mokslininkai, patys nusistatysim reikalavimus!)… Juk ir taip galima priimti įstatymą, po kurio studentai mielai viską apmokės!
Ir tu mokėsi. Gal jau pildai paskolos blanką? O gal lauki malonės? Tikiesi, kad jie tavęs pagailės?...O gal jau krauniesi lagaminą?
Gal skaitai šį straipsnį ir lauki, kol autorius kažką pasiūlys? Gal nežinai Seimo koordinačių? Gal trūksta fantazijos protesto akcijai? Ten sėdintys ponai itin bailūs, drąsos jiems teikia tik jaunimo abejingas pasyvumas, o kelios akcijos juos priverstų atsisakyti planų…
Bet asilėlis todėl ir yra asilėlis. Jis už laimę čia nepastovės, jis jos ieškos ieškos kur nors kitur… Arba apskritai pasiduos. Todėl ši šalis ir yra tokia: apsukrūs bailiai išnaudoja tingius bailius.
Ir tik stebuklas gali jauną lietuvį paversti oriu žmogumi…
Audrius Gerulaitis, yra VU magistrantas
