Vienas XXI a. pasaulio bruožų yra intensyvios savosios tapatybės paieškos ir naujas panirimas istorijoje. Ieškoma tapatybės - tiek individualios, tiek kolektyvinės. Perrašoma istorija, iš naujo atrandami protėviai ir kultūriniai pirmtakai. Tai nebestebina.
Gyvename pasaulyje, kuris keičiasi kone kasdien, todėl tenka skubėti fiksuoti tikrovės fragmentus, kol jie dar neišnyko. Kita vertus, tapatybės ypač įnirtingai ieškoma tada, kada nebeaišku, kam priklausai, kada aiškaus tavosios priklausomybės objekto dar nėra arba jau nebėra.
Klaipėdoje pastaraisiais metais vis dažniau nuskamba klausimas, ką reiškia būti klaipėdiečiu. Sykiu mėginama nusakyti skirtumus tarp Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų. Žinoma, lengviausia atsakyti bendra ir beveik nieko nesakančia frazę, jog Klaipėda yra kitokia, nei Vilnius ir Kaunas, jog ji yra skirtinga ir turi savo unikalią savastį bei su niekuo nesupainiojamą veidą.
Bet po to paklausus, o kuo gi Klaipėda išsiskiria iš kitų miestų ir kuo ji yra ypatinga, tektų rimtai susimąstyti. Lengviausia pasakyti, kas nesi, bet gerokai sunkiau - kas esi.
Miestas-klausimas
Turbūt niekam abejonių nekyla dėl to, kad Klaipėda yra suvažiavėlių miestas. Beje, kaip ir Vilnius. Senosios, vokiškosios Klaipėdos po Antrojo pasaulinio karo nebeliko, kaip beveik nebeliko ir senųjų, dinastinių klaipėdiečių.
Pats būdamas Klaipėdos vaikas, mačiau, kaip šis mano vaikystėje niūrus ir pilkas pramoninis miestas per pastaruosius trisdešimt metų virto gražiu, savo stilių turinčiu, dinamišku, jaunatvišku, su niekuo nesupainiojamu miestu.
Lietuva iš naujo sukūrė Klaipėdą. Tai, kad Klaipėda kaip diena ir naktis skiriasi nuo nūdienos Kaliningrado, daug ką pasako apie jėgas ir energiją, kurią Lietuva investavo į Klaipėdą.
Klaipėda neturi tradicijos, kurią reikėtų konservuoti ir pratęsti. Visos Klaipėdos tradicijos yra neseniai išrastos ir moderniosios istorinės bei kultūrinės vaizduotės padiktuotos. Tai miestas, kuris yra modernus nuo pat antrojo savo gimimo, nors jis ir turi savo kilmės mitologiją, legendas ir istorinius pasakojimus.
Sykiu tai miestas, kuriame moderni architektūra tobulai persipina su jautriu fiziškai išnykusios praeities fiksavimu bei pasakojimu apie ją. Tai senį vaidinantis jaunuolis - jaunas miestas, vadinantis save senu miestu ir švenčiantis savo garbingus jubiliejus.
Klaipėda yra miestas-klausimas. Šiame mieste nėra ženklų, kurie nurodytų tapatybės turinį, - savąją tapatybę Klaipėdoje reikia atrasti, sukurti ir intensyviai išgyventi. Pasakyti, kad Klaipėda yra ypatinga todėl, kad ji yra prie jūros - vadinasi, nieko napasakyti. Prie jūros yra daugybė kitų miestų - kuo tad Klaipėda skiriasi, tarkime, nuo Rygos, Talino, Stokholmo ar Helsinkio?
O skiriasi tuo, kad šių miestų gyventojai su jūra yra suaugę per kartas ir šimtmečius, o klaipėdiečiai - ne. Į Klaipėdą atsikėlę lietuviai buvo ir daugiausia tebėra upių ir ežerų, o ne jūros žmonės. Žinoma, išskyrus jūreivius ir kitus jūrinių profesijų žmones. Jūra gal tik dabartiniams klaipėdiečiams tampa šiokia tokia jų tapatybės dalimi.
Kita vertus, Helsinkyje ir Stokholme jūra yra neatsiejama miesto kasdienybės dalis - ten ji įteka į patį miesto centrą, o Klaipėda nuo uosto ir jūros yra atskirta.
Bet visa tai Klaipėdai suteikia amžino klausimo, ore tvyrančios nežinios ir savosios tapatybės improvizacijos žavesį.
Tapatybė Klaipėdoje ne tik išgyvenama ir kuriama, ji nuolatos improvizuojama. Klaipėda yra nuolatinio neužbaigtumo būsenoje. Miestas, kasdien vis iš naujo kuriantis savo gyvenimo formas, yra tobula vieta ne tik ambicingiems novatoriams ar nuotykių ieškotojams, bet ir improvizuojantiems menininkams.
Klaipėdos gyvenimas yra it džiazinė improvizacija. Ne veltui tad džiazas jau tapo Klaipėdos tapatybės skiriamuoju bruožu.
Tapatybės architektai
Kiekvienas miestas mums siejasi su žmonėmis, ženkliai prisidėjusiais prie jo tapatybės formavimo. Man nūdienos Klaipėda siejasi su režisieriumi, aktoriumi ir performeriu Benu Šarka, kiekviename savo spektaklyje atkuriančiu pasaulio gimimo ir išnykimo misteriją, taip pat kaskart vis iš naujo sukuriančiu tiek save patį, tiek savo žiūrovą. Kartu Klaipėda man siejasi su savo tapatybės pėdsakus tik kai kur paliekančiu, bet dažniausiai juos rafinuotai slepiančiu ir save pasaulyje nuolat improvizuojančiu poetu, dramaturgu, eseistu ir kultūros kritiku Rolandu Rastausku.
Neįsivaizduoju Klaipėdos ir be ironiško, lengvo, nenuspėjamo, bet sykiu tikslaus, disciplinuoto ir griežto poeto bei muzikanto Gintaro Grajausko - jis savo rimtu žaismingumu man primena renesansinį menininką.
Už visų jų kūrybos bei savirealizacijos istorijos tiesiogiai ar netiesiogiai slypi žmogus, Klaipėdoje kūręs terpę kultūros ir akademinės sferos žmonėms.
Man dabartinė Klaipėda su savo universitetine kultūra ir menininkais būtų sunkiai įsivaizduojama be profesoriaus Vytauto Jakelaičio, buvusio ano meto Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektoriaus, įnašo. Jam Klaipėda turėjo tapti kariljono miestu - ne tik vizijas ir kultūrą kuriančiu, bet ir skambančiu miestu. Jam Klaipėda neatrodė nei atoki, nei provinciali. Jis niekada nemanė, jog Klaipėda negali tapti idėjų brandinimo ir kūrybos erdve. Šito žmogaus moralinė parama ir man leido patikėti, kad ne tik sostinėse, bet ir mano gimtojoje Klaipėdoje galima atsidėti savo sielos rafinavimui bei tobulinimui.
Prisipažinsiu, kad vis dažniau pagalvoju, jog tokio masto visuomenės ir kultūros veikėjų labai trūksta nūdienos Lietuvai.
“Klaipėda” (http://www.klaipeda.daily.lt)
