Nesusipratimų ir klaidų gausa LSDP vadovybėje, Vyriausybės vadovo inertiškumas sprendžiant neatidėliotinus Vyriausybės formavimo ir ūkio klausimus daugeliui ima kelti susirūpinimą. Netgi rinkimai į Vilniaus savivaldybės merus neapsiėjo be LSDP atstovų siekio bet kokiu būdu nustumti liberalus nuo vadovavimo Vilniaus miestui.
Šiandien kalbos apie tai, kad kažkas atsitiko su LSDP, siejamos su šios partijos vidine krize, nepaaiškinant nei šios galimos krizės, jei išvis ji yra, priežasčių, nei atskleidžiant, kas gi realiai vyksta didžiausioje ir įtakingiausioje paskutinio dešimtmečio Lietuvos politinėje partijoje.
Galime sumodeliuoti kelias vidinių procesų, vykstančių LSDP, versijas:
Partijoje tiesiog atsirado daug naujų ir jaunesnių žmonių, kurie nėra taip stipriai susieti su LKP ir LDDP. O tai reiškia, kad tie partijos senbuviai, kurie savo politinės karjeros pradžią sieja su komunistine partine statyba arba komjaunuolišku funkcionieriškumu - praranda daugumą. Šiandien šioje partijoje jau galime atrasti partijos narių, kurie atėjo į ją nepriklausomybės metais ir nori čia būti ne tik disciplinuoti nariai, mokantys mokestį ir teisingai balsuojantys per rinkimus, bet ir darantys įtaką partijos politikai. Deja, partijos vadovybėje daugumą sudaro buvusieji. Čia komjaunuoliškas ir nomenklatūrinis instinktas dar kol kas yra ta savybė, kuri atveria kelius į politines aukštumas. Taigi partijoje susiformavo situacija, kada, anot kairiųjų klasikų, apačios nenori būti valdomos senoviškai, o viršūnės nemoka ir nenori kitaip.
Pasireiškė R. Michelso (http://www.socsci.mcmaster.ca/~econ/ugcm/3ll3/michels/polipart.pdf) Geležinės oligarchijos dėsnis, kada politinei struktūrai ilgai vadovaujant vieniems ir tiems patiems asmenims, susiformuoja ydinga sistema. Karjerą geba padaryti ne tinkamiausi pagal savo žinias ir gebėjimus, bet tie, kurie artimiau ir glaudžiau susieti su vadovybe. Štai tada ir gauname rezultatą, kada premjeras atranda tinkamus į ministrus tik tokius politikus, kurie jam žinomi dar nuo Sniečkaus ar Griškevičiaus laikų, kurie jam tiko dar būdami komjaunime ir yra pažįstami kaip geri medžiotojai. O su naujaisiais LSDP nariais net pamedžioti negalima, nes, žiūrėk, dar pataikysi ant kokio žvėrelių mylėtojo ar ekologo.
Visa tai sukelia kitą ydingą reiškinį partijoje: vadai ima traktuoti partijos vidaus stabilumą kaip visuomenės ir valstybės stabilumo garantiją bei kriterijų. Tiesą sakant, neaišku, ar jiems taip išties atrodo ir partiniai LDDP funkcionieriai savo padėties stabilumo jau negali atsieti nuo visos valstybės reikalų, ar tik apsimetama? Arba toks traktavimas atsiranda todėl, kad dalis partinių socdemų lyderių nori užbaigti savo politinę veiklą su naujaisiais rinkimais į Seimą ir dabar jų pagrindinis tikslas ir noras yra ramybė, rimtis tiek partijoje, tiek valstybėje. Tada stabilumas turi būti suprastas paprastai - rimtis valstybėje, jokių staigių judesių ir iniciatyvų iki rinkimų. O kad būtų įtikinamiau, nenorą daryti kažką ryžtingo ir naujo apvilkti “nuosaikaus ir užtikrinto progreso” pavadinimu.
Nereiktų užmiršti trečiosios grupės LSDP narių, jie - nei nomenklatūriškai išauklėti vadai, nei ambicingi naujieji. Trečioji grupė bene didžiausia, - tai amorfinė neiniciatyvių ir pasimetusių žmonių grupė, kuri inertiškai pritaria tiems, kurie dar neseniai buvo jų cechų viršininkai, komjaunimo vadovai ar kolūkių pirmininkai. Šioji grupė irgi nori ramybės ir todėl labai lengvai vadovų kalbas apie stabilumą išverčia į savo kalbą apie brežnevinę ramybę, kada dirbdavo be įtampos ir uždirbdavo pakankamai, kad jaustųsi jaukiai.
Taigi galime teigti, kad LSDP pasiekė tą ribą, kada teks kardinaliai keisti kadrų politiką ir partijos požiūrį į valstybės raidą. Laikotarpis, kada visuomenė palaikydavo brazauskininkus, nes jie negriovė, keičiamas laikotarpiu, kada visuomenė palaiko tuos, kurie stato ir daro tai energingai.
