Po karštų politinių skandalų pavasarį ir vasarą visuomenė bei politikai ima telkti dėmesį į artėjančius rinkimus. Spalio mėnesį įvyksiantiems rinkimams jau dabar turėjo įtakos keletas veiksnių.
Štai jie:1. Dalis Lietuvos gyventojų yra stipriai nusivylę Liberalų demokratų partijos ir jos lyderio Rolando Pakso žlugimu. Ši politinė jėga taip tampa tarsi nepateisinusi tų lūkesčių, kuriuos pati intensyviai diegė į galimų rinkėjų sąmonę. Dabar rinkėjai, jei nesijaučia apgauti, tai yra tikrai nuvilti ir pasimetę. Jiems politika - tai purvas nepriklausomai nuo to, kas dar gali ateiti į Seimą.
2. Korupcijos skandalo susiejimas su politiniais procesais, jo aktyvus politizavimas tiek iš STT pusės, padarius poėmius pačiame prezidento rinkimų kampanijos įkarštyje, tiek iš Seimo narių pusės, susiejant savo problemas su politiniais procesais, privertė daugelį rinkėjų dar kartą krūptelti ir vėl pažvelgti į politiką kaip į nešvarų reikalą. Politikai, politika priešrinkiminėje situacijoje tampa rinkimiškai nepatraukliu produktu.
3. Darbo partijos ir jos vadovo atviras bei nevaržomas savęs priešpriešinimas tamsiajai politikos pusei kaip vienintelių gerų, argumentuojant tuo, kad jie dar nebuvo politikoje, bei vengimas ką nors kritikuoti ar ginčytis psichologiškai sukuria pasimetusiems rinkėjams šviesos tunelio gale efektą.
Taigi likus nepilniems dviems mėnesiams iki rinkimų turime situaciją, kada kairiojo sparno partijos - socialdemokratai, socialliberalai - ieško galimybių išspręsti savo sudėtingas priešrinkimines problemas, tačiau visa energija sunaudojama užgesinti vis kylančius konfliktus partijų viduje ir sustabdyti didėjantį nesutarimą tarp šių abiejų partijų. Dėl to partijos praranda stiprius ir prieš rinkimus labai svarbius organizacinius resursus. Tai rodo, kad regionuose partijos nesugebės tinkamai pasirengti rinkimų agitacijai.
Centre tarpusavyje aiškinasi liberalcentristai - kas kaltesnis ir kas valdo partiją bei kokie interesai partijai šiandien yra svarbesni. Toks vidinis ginčas, lydimas partijos lyderiui Artūrui Zuokui mesto įtarimų šešėlio, paverčia liberalcentristus amorfine mase, nerandančia vidinės atramos, politinio stuburo, kad energingai išeitų į visuomenę su ideologiškai aiškiomis iniciatyvomis.
Dešinėje, konservatorių stovykloje, tarsi ramiau, bet per ilgą laiką šioje partijoje ir jos šalininkų gretose vyko keisti pokyčiai, kada ištikimi partijos šalininkai bei gerbėjai tarsi nusišalindavo nuo aktyvios veiklos, o rinkėjus tampa vis sunkiau atpažinti bendroje nepatenkintųjų masėje.
Liberaldemokratai paniškai riejasi viduje ir ieško naujų jiems įprastų šou efektų, leisiančių išsiskirti iš bendro politikų ir partijų fono, tačiau kol kas paieškos nevaisingos ir tarpusavio konfliktai ima tapti vieninteliu šios partijos atpažinimo ženklu.
Visoje šioje sumaištyje Darbo partija, tiksliau, partijos įvaizdis, yra ryški ir neturint kitų alternatyvų išties lieka vieninteliu rinkiminiu masalu pasimetusiai visuomenei.
Tačiau rinkimai dar toli ir dar visko gali atsitikti. Bet tai jau priklausys nuo to, kaip energingai ir nuosekliai partijos pasinaudos turimais rinkiminiais resursais, kaip stipriai ir efektingai bendraus su visuomene jų lyderiai. Kita vertus, nenurašykime rinkėjų. Jis turi savo nuomonę ir savo supratimą apie tai, kas vyksta Lietuvoje, ir kaip dažnai būna šioje šalyje - rinkėjai sakydami viena daro visai kita.
