Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų frakcijos nariai E. Karečka ir J. Norvilienė perėjo į Socialdemokratų frakciją. Taigi pagal Seimo statutą Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų frakcija negali egzistuoti, nes minimalus frakcijos narių skaičius privalo būti septyni. Kyla natūralus klausimas, kas atsitiks su tais šešiais Seimo nariais, kurie liko su K. Prunskiene?
Taigi K. Prunskienės vadovaujama partija praranda stiprius frakcijos įtakos Seimui instrumentus, kurie visada rūpi politikams. Tačiau mes galime iškelti hipotezę, kad K. Prunskienės vadovaujamas partijų junginys bei frakcija yra praradę politinę reikšmę. Dabar politikei rūpi ne tiek išsaugoti savo partiją bei senus ryšius su valstiečiais, kiek sujungti yrančią struktūrą su naujomis jėgomis. Turima galvoje liberalai demokratai, Rusų sąjunga bei krikščionys demokratai.
Tokia prielaida kyla todėl, kad Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų antrojo turo metu išryškėjo Rolandą Paksą palaikančiųjų partijų bei jų lyderių sąrašas. Tai buvo jau minėtosios partijos bei jų lyderiai. Rinkimai baigėsi ir šiandien tampa akivaizdu, kad tiek prezidentui, tiek K. Prunskienei, K. Bobeliui ir kitiems politikams reikalinga rimta ir solidi politinė struktūra, kurioje veikdami jie galėtų ne tik būti politikoje, bet ir daryti jai įtaką.
Nauja jungtis, tarkime su centristais, kurios baze galėtų būti liberalai demokratai, atrodo labai logiška. Juolab kad centras po dešiniųjų partijų susijungimo tampa beveik laisvas, jei neskaitysime R. Ozolo Nacionalinės centro partijos. Taigi visi gautų tai, ko nori: prezidentas - įtakingą partiją ar partijų sąjungą, kurios pagrindu galima būtų suformuoti daug didesnę frakciją nei dabar esančios libdemų ar K. Prunskienės, K. Prunskienė - solidžią vietą politinėje sistemoje, o po kitų rinkimų į Seimą, jei pasiseks, galima tikėtis ir aukštų postų Seime ar Vyriausybėje. Kitiems politikams tokia jungtis suteiktų ir jėgos, ir erdvės saviraiškai. Taigi R. Pakso partijų sąjunga yra ne tik galima, bet ir visiems reikalinga.
Jei tai įvyktų, Lietuva turėtų visiškai kitokią partinę sistemą. Kairėje - socialdemokratai ir socialliberalai; centre - liberaldemokratų vadovaujama sąjunga; dešinėje - centro ir liberalų sąjunga bei konservatoriai kaip atskira partija. Šalia šių didesnių partijų mes matytume kelias nedideles, tačiau darančias įtaką partijas. Taigi piliečiams taptų lengviau sutapatinti savo siekius su politinėmis jėgomis ir gal tada kiltų mažiau klausimų, ar išvis reikalingos partijos.
