Iš pradžių norėčiau pasekti baisią pasaką apie koka-kolos mėgėjus. Kažkada seniai seniai du jūreiviai labai mėgo koką-kolą ir visada su savimi turėdavo 0,3 litro firminės formos šio gėrimo buteliuką.
Tačiau kartą įvyko katastrofa, laivas, kuriuo jie plaukė, nuskendo, draugai vieninteliai išsigelbėjo į negyvenamą salą, bet nespėjo pasiimti nė vieno butelio koka-kolos. Bėgo laikas, jūreiviai laukė išgelbėjimo. Tuo metu pasaulyje išaugo koka-kolos paklausa ir pramonininkai ėmė gaminti 2 litrų talpos tos pačios firminės formos šio gėrimo butelius. Kartą po audros prie negyvenamos salos bangos priplukdė pilną naujos talpos koka-kolos butelį. Draugai pamatę puolė prie butelio ir ėmė godžiai gerti, bet staiga sustingo iš baimės, jie pajuto kažką šiurpinančiai negero. Tada tas, kuris paskutinis laikė butelį su mėgiamu gėrimu, išsigandęs pasakė savo nelaimės draugui: “Klausyk, mes sumažėjome”.
Politinio lauko termino lygis šioje pasakoje yra išreikštas tais dviejų draugų įpročiais, ritualais, prioritetais – žodžiu, tam tikra vertybių sistema, kurios rėmuose šie du herojai gyvena savo gyvenimą. Bet koks šitos vertybių bei supratimo sistemos pasikeitimas gali sulaužyti visą politinį lauką ir sukelti sumaištį galvose, kartais naudingą, kartais ne.
Rinkimų kampanija irgi yra savotiškas rinkiminių komandų siekis sujaukti vertybių sistemas ir iš to gauti sau naudos, vaizdžiai kabant - perplanuoti politinį lauką sau naudingu masteliu. Tokie bandymai verčia susimąstyti šio lauko dinamikos dėsningumus, nes tie, kurie juos įvaldo, pasididina pergalės šansą. Taigi politinio lauko terminą, sugalvotą P. Bourdieu, drąsiai galime keisti nauju - politinio srauto terminu, kur nepaliekama vietos pastovių vertybių egzistavimui, ir kur viskas juda, keičiasi ir vertybinis stabilumas įmanomas tik kaip išskirtinė ar atsitiktinė politinės dinamikos forma.
Visą šį naują dinaminį politinio lauko būvį kuria ir palaiko masių komunikacijos priemonės. Taigi valdyti situaciją iš esmės reiškia valdyti komunikacinius procesus. Dar daugiau - dalyvavimas komunikaciniuose procesuose politikoje tampa buvimu realybėje.
Taigi sėkmingai įvaldę komunikavimo technikas bei technologijas politikai gali pakeisti supratimą apie save ir politinę situaciją visuomenėje. Tam nereikia didelių pajėgumų, tam tereikia nuoseklių pastangų. Štai tada su masinės komunikacijos įsigalėjimu atsiranda galimybė net pačioms netikėčiausioms ir mikroskopiškai mažoms subkultūroms bei jų vertybėms atsistoti greta tų vertybių, kurios galėtų būti įvardintos kaip žyminčios civilizaciją bei intelektą. Taigi jau nėra praktinio skirtumo tarp didelio ir mažo kultūroje, o kartu ir politikoje, kaip sudėtinėje kultūros dalyje. Viskas ranguojama ne pagal vertę, bet pagal gebėjimą būti tiražuotam, vartotojiškai paženklintam ir todėl pastebėtam.
Pavyzdžiu gali būti nedidelė radikalioji grupuotė “Sandoro luminosso” iš Meksikos provincijos. Ji vienu metu tapo vos ne terorizmo simboliu. Tačiau realiai jos veikla niekuo nesiskyrė nuo dešimčių, jei ne šimtų panašių grupuočių, veikiančių Centrinėje bei Lotynų Amerikoje. Kitos galbūt buvo daug veiklesnės bei radikalesnės. Tačiau šios grupuotės įtaka pasaulinei nuomonei priklausė ne nuo to, ką ji veikė savo nedideliame džiunglių bei mažų kaimelių regione, o nuo to, kad šioje grupuotėje buvo keli jaunuoliai, gebėję sukurti intensyvų internetinį “Sandoro luminosso” grupuotės politinių vertybių bei reikalavimų transliavimą visam pasauliui. Štai tada šie radikalai tapo visų matomais, visų žinomais ir staiga pavojingais revoliucionieriais.
Tačiau grįžkime prie mūsų politikų. Jie suvokia arba nujaučia, kokios yra pergalės kryptys, tačiau vietoj valdančių situaciją jie tampa situacijos valdomais. Dauguma autorių prieina išvados, kad politikai savo politinę praktiką pritaiko prie žiniasklaidos. Jie pritaiko savo politines pozicijas, išraiškos priemones, pasirenka bendravimo lygmenis, preciziškai derindamiesi prie nusistovėjusių žiniasklaidos funkcionavimo taisyklių. Žiniasklaidos dienotvarkė tampa politikų dienotvarke. O tai reiškia, kad niekas taip neturi įtakos politinio lauko būsenai, kaip žiniasklaida.
Siekiama ne tik galvoti apie žiniasklaidą, bet ir įtraukti ją į sprendimų priėmimo procedūras bei valdžios pozicijų formavimą. Bet problema ta, kad dalis politikų, Lietuvoje neturėdami nei aiškaus supratimo apie tai, kas vyksta iš tiesų, nei valios kažką konstruktyviai pakeisti, pritaiko savo pozicijas, pasirenka išraiškos formas bei vertybes, kurias teikia žiniasklaida. Taip jie darosi ypač priklausomi nuo žiniasklaidos teikiamos politinių vertybių bei prioritetų konjunktūros.
Šitoks politikos priklausomumas nuo žiniasklaidos dienotvarkės veda visiško politikos mediatizavimo link. O tai paranku į konformizmą linkusiems ir siekiantiems išlikti politinio elito sąraše politikams bei… žiniasklaidai, tampančiai padėties šeimininke. Mediatizuotas politikas atrodo aktyvus ir pakankamai agresyvus, tačiau jo veikla, politinė kritika dažniausiai nukreipta į žiniasklaidos inicijuotus kritikos objektus ir tokių politikų veikloje beveik niekada nebūna veiksmų, kuriems būtinas savarankiškas vertinimas ar pozicija. Politiniai įvykiai vis dažniau ir dažniau tampa “žiniasklaidos įvykiais”.
Vadinasi, rinkimų metu žiniasklaida iš politikų tarpininko, ruporo, veidrodžio ar dar kokio nors ryšį tarp politikų ir visuomenės kuriančio agregato tampa veikėju, kuris nustato, ką turi pasakyti politikas ir ką turi išgirsti ar pamatyti rinkėjas.
Tačiau žiniasklaida nėra objektas, galintis būti už įvykių ribos, stebėti ir registruoti realybę iš užribio - būti objektyvi. Žiniasklaida kartu yra ir įvykis, ir jį mąstantis subjektas, ir tą įvykį transliuojantis agregatas. Taigi masinės komunikacijos amžiuje objektyvumo ideologiją žiniasklaida keičia į, vartojant Markso terminiją, klaidingą sąmonę (falsches Bewustsein), bet tai jokiu būdu nėra melas. Nes žiniasklaidos atstovai, kaip ir ideologai, nėra pašaukti žinoti tiesą ir galėti ją slėpti. Jie pašaukti atspindėti tai, ką mato, o mato tai, ką dažniausiai patys sau nelauktai sukelia arba sąmoningai sukuria.
Politikai, jei jie suinteresuoti pajungti sau visą politinį lauką, rinkimų metu privalo palenkti sau žiniasklaidos sistemą, tapti jos ašimi. Vadinasi, jei žiniasklaida tampa politinių realijų garantu, politikas turi susilieti su ja arba ateiti iš jos. Ir jei pažvelgsime į dabartinį Lietuvos ikirinkiminį peizažą, jau galime pastebėti būtent tokias politikų pastangas - štai atsirado nauja laida Vilniaus televizijoje, kurią veda Seimo narys V. Kvietkauskas. Laida įdomi ir, manyčiau, duos aiškų rinkiminį rezultatą.
Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto Atviros Lietuvos fondo (www.osf.lt) organizuotoje konferencijoje “Viešumo plotmės Lietuvoje: politinė komunikacija ir informacija”
