Rudeninis politikos sezonas judina iš sąstingio partijas. Politikai ima suvokti, kad rinkimai jau arti ir pradeda pasirengimą. Na, o gudresni net nebuvo sustabdę priešrinkiminės veiklos. Beje, vieni iš tokių yra liberaldemokratai ir jų prezidentas, kuris neabejotinai dirbs savo kuruojamos partijos labui.
Visi jo ir libdemų partijos kalbėjimai apie trukdančius “geriesiems” politikams daryti tvarką išties yra akivaizdus rinkėjų nuostatų savo atžvilgiu pozicionavimas. Taigi bet kada ir bet kur pravėręs burną politikas, ypač jei jis libdemas, - dirba rinkimams.
Tačiau ir kitos partijos nestovi vietoje. Socialdemokratai rimtai ėmėsi partijos vidaus tvarkos palaikymo. Šioje partijoje ima vis labiau sklandyti nuotaikos, kad reikia ruoštis opozicinei veiklai - vadinasi, nesitikima laimėti? Vadovybė ir politinis LSDP aktyvas to negali leisti. Jų veikla gal nėra tokia reklamiškai ryški, tačiau nomenklatūrinė patirtis, ko gero, tampa tuo instrumentu, kuris leis dar iki rinkimų susitarti su galimais konkurentais jau bent dėl konkrečių rinkiminių apygardų tiems partinio elito atstovams, kurie ypač svarbūs socialdemokratijai.
Konservatoriai veikia dalykiškai, tačiau jų rinkiminiam progresui neigiamą įtaką daro praeities klaidos. Tai ne ekonominės ar politinės klaidos, dėl kurių reiktų rimtai ir be aistrų pasiginčyti, kad galima būtų kažką teigti. Tai rinkiminio proceso supratimo ir rinkėjo savybių nežinojimo klaidos, dėl jų ši partija tapo ir nepopuliari, ir prarado savo rinkėją. Gal šiandien TSLK dar negali tikėtis gausios frakcijos būsimajame Seime, tačiau steigdama frakcijas partijoje ji tarsi nužymi rinkėjui savo ideologinių pretenzijų vietą, tuo suteikdama mums galimybę aiškiau ir konkrečiau įvertinti šią partiją ir atrasti joje sau tinkamą pozicijų rinkinį.
Liberalcentristams kol kas vidaus tvarkos klausimai yra svarbesni nei rinkimų strategavimas. Problema - partinių struktūrų suartinimas ir naujos hierarchijos sudarymas. Tačiau rinkiminį efektą šiandien šiai partijai kuria ne viešųjų ryšių tarnybos, o statybininkai, kurių energija ir ryžtas greitai bei kokybiškai pastatyti aibę namų, gatvių ir tiltų remiasi į Artūro Zuoko ūkinės strategijos įgyvendinimą. Taigi kol vyksta statybos, tol ši partija bus minima teigiamai.
Noro ir ryžto dalyvauti rinkimuose ir juos laimėti partijoms bei politikams netrūksta. Tačiau jaučiamas akivaizdus konstruktyvių, protingų ir rimtų politikų trūkumas jose. Proto deficitas išvis yra dažnas reiškinys politikoje, tačiau kada neprofesionalumo bei savigyros, iliuzinių pažadų ir utopistinių projektų kiekis viršija protingą sprendimą ir racionalų veiksmą išpažįstančių politikų skaičių, tada mes pasineriame į partijų bei politikų rengiamus Lietuvos gelbėjimo spektaklius ir nepastebime, kad kvailystė ima valdyti šalį. O kaltinti teks tik save, pasidavus rinkiminės iliuzijos magijai.
