Kalbu apie Darbo partiją, palankumas kuriai visuomenėje svyruoja priklausomai nuo simpatijų partijos lyderiui. Tai rodo, kad ši partija yra iš esmės nesusiformavusi ir jos likimas, reitingai bei rinkėjų palankumas per rinkimus tiesiogiai priklauso nuo Viktoro Uspaskicho populiarumo. Taigi partijos lyderis yra silpniausia partijos grandis.
Pakaktų V. Uspaskichui vėl apsikvailinti su dar kokiu nors „diplomu“, – o tai išties reiškia paprastą žmogaus silpnybę ar netgi kompleksą atrodyti geriausiam iš visų. Tokių silpnybių dar daug atrasime, tad partijos laukia ne vienas populiarumo augimas ir kritimas.
Kita silpnybė – palankumas yra emocinio pobūdžio, t.y. pergalė rinkimuose į Seimą, dabartiniai priešrinkiminiai veiksmai ir kalbos rinkėjams grindžiami ne kalbėjimu apie aiškias ir visiems suprantamas programas, bet greito „stebuklo“ pažadu – balsuokite už mus ir per 11 dienų pakeisime valstybės socialinę-ekonominę būklę, jūs gausite dideles pensijas ir mokėsite mažus mokesčius. Tokie emociniai triukai ir jų sėkmė rinkimuose liudija visuomenės naivumą ir partijos, o gal tik jos vadovybės klastą. Stebuklų nebūna, yra tik tai, ką visi bendrai sugeba sukurti kasdieniu darbu.
Tikėjimas greitais ir stulbinamais pasikeitimais, jei balsuosiu už tuos pasikeitimus žadantį politiką, panašus į viltį laimėti didžiulę sumą lošimo namuose. Tačiau statistika rodo, kad dažniausiai pralaimima ir labai skausmingai, o pergalė, pelnas lieka gebėjusiam suvilioti naiviuosius.
Viliojama kasdien ir įvairiais būdais. Pirma, siekiama sužlugdyti visų galimų konkurentų įvaizdį –parodoma ar sudaroma galimybė arba perkama laikraščiuose informacija apie senus ar naujus priešininko nusižengimus. Jei jų nėra, galima pafantazuoti, na kad ir apie George‘ą Sorosą, – kol nusiplaus, jau bus pralaimėjęs.
Antra, nuolat perkama įvairi reklama ir palankumą partijai ar jos vadovams formuojanti informacija, laidos ir straipsniai, kurių paskirtis – sukurti V. Uspaskichui ir jo partijai emociškai palankų įvaizdį. Paversti šią organizaciją savotiška nuskriaustųjų skaistykla, kur kiekvienas išgirs tai, ką nori išgirsti.
Trečia, intensyviai dirbama prie paties vado įvaizdžio, nes jis yra visos šios politinės mašinos ašis ir atrama. Taigi jo blogas įvaizdis laužo visą sistemą. Kai tapo aišku, jog V. Uspaskichas tiesiog apsijuokė ir atvirai apsimelavo turįs aukštosios mokyklos diplomą, kalbos apie jį nutilo, jis išnyko iš eterio, o praėjus keliems mėnesiams ir aprimus aistroms pasirodė su visai kitu įvaizdžiu. Net jo kalbėjimo taktika pasikeitė. Šiandien melavimu įtariamas politikas kalbas pradeda žodžiais: „sąžiningai kalbant“, tuo tarsi įkaldamas ir abejojantiems, ir gerbėjams į galvas vienintelį teiginį, kurį dažniau kartojant visi įsisąmonins – V. Uspaskichas sąžiningas, nes kalba sąžiningai.
Taigi šiandien rinkėjas, palankiai žiūrintis į šią pariją ir ypač į jos vadą, pakliūva tartum į pasaką, kur lapė saldžialiežuvė prižada visokiausių būtų ir nebūtų gėrybių. Bet galų gale laimi lapė, o visi kiti tampa jos aukomis. Tačiau, nors ir pavėluotai, atpildas ateis, bet tada ieškosime Viktoro Uspaskicho, kaip ir Gintaro Petriko, labai ilgai ir po visą pasaulį, gal net atrasime kur nors „šiltoje“ Rusijoje, tačiau nepasieksime. O jam bus daug saldaus juoko iš naivių „litovcų“.
