Vienas iš „naujųjų lietuvių“ - vienos iš kelių didžiausių Lietuvos verslo grupių lyderis - neseniai apibrėžė (http://www.omnitel.lt/includes/bin/219_258388_050301_03_naujas.pdf) šiandienos visuomenės sėkmės formulę: „šiais laikais tegali būti pirmas arba antras - būti trečiam dažnai jau reiškia būti pralaimėjusiam“.
Kiek šis teiginys teisingas - pakanka prisiminti pastarųjų metų Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės (http://www.rinktine.lt/index.php?fuseaction=articles.browse&mid=31) rezultatus. Olimpiniai principai senokai pamiršti, geri rezultatai nebestebina, o pasitaikančios nesėkmės tampa nacionalinėmis tragedijomis. Todėl pirmųjų vietų televizijos ekranuose ir tarptautinėse pirmenybėse neužimančios sporto šakos yra pasmerktos nežiniai. Ar ką nors esate girdėję apie Lietuvos stajerius? Kokia padėtis Lietuvos tinklinyje ar slidininkų šuoliuose nuo tramplino?
Pozityvių minčių ir kasdienio darbo neskatina „lyderių visuomenė“. Joje itin mažai kuriančių ir pernelyg daug garbinančių vienetus, pasiekusius Olimpo viršūnę. Visi „lyderiai“ yra pasmerkti vieną dieną pralaimėti, o jų garbintojams likimas būna numatęs dar sunkesnę lemtį.
Iš dalies panašiai į sportą formuojamas visas šiandienos lietuvio gyvenimas. Gyvenimas „geras“, jeigu lietuvis - lyderis, jeigu jis - pirmas arba antras, neduok Dieve, trečias. Todėl jeigu lietuvis pirmas neįsigijo nuosavo būsto - jam jau skamba likimo skambutis. Jeigu jį aplenkė dar keli pažįstami, jam jau greitai galėtų būti duota „lūzerio“ etiketė.
Tačiau bene blogiausia tendencija - tai atsirandančios „kaupimo lenktynės“. Paklauskite, kurį savo giminaitį, draugą ar tiesiog artimą žmogų laikytumėte užsitikrinusiu „gerą gyvenimą“? Daugelis pradėtų vardyti turinčius naujus namus, dar dažais kvepiantį automobilį. O turintys sodybą kaime, galintys daugiau nei porą kartų per metus atostogauti užsieniuose jau lengvai būti įrašyti net į „buožių“ luomą.
Tačiau reikia konstatuoti, kad Lietuvoje per penkiolika metų sugebėjome idealiai sunaikinti „socialinio lenktyniavimo“ tradicijas. Išvertus lietuviškai - „visuomeninio lenktyniavimo“. Mums nebesvarbu, kiek suteikiame naudos visuomenei, tesidžiaugiame savąja sėkme. Užjūriuose kaupdami turtus paliekame šeimas, vaikus, tėvus, draugus, erdvę, kuri mus užaugino. „Kaupimo lenktyniavimas“ tampa pagrindiniu tikslu. Todėl net ir turėdami nuostabiausius kaimynus jau vargu ar mokame su jais pabendrauti - nebent sugedus liftui, vėjui išlaužus tvorą ar samdant mikroautobusą vaikų (dažniausiai - to vienturčio, įgyvendinančio kaupimo tikslą „turtinga šeima su vaiku“) kelionėms į mokyklą. Tie patys vaikai jau sunkiai išvardija kaimynų vardus, tačiau mintinai žino „iki galo pereitus“ kompiuterinius žaidimus.
Esminis „visuomeninio“ ir „kaupimo“ lenktyniavimo skirtumas - prizinės vietos. Kaupdami esame pasmerkti pralaimėti už mus gabesniems, jaunesniems, sumanesniems, energingesniems, gausesniems. Tačiau „visuomeninis lenktyniavimas“ vietų neskirsto, jis suteikia galimybę pasaulį vertinti vakar, šiandien ir rytoj - jaučiant laiko tėkmę, stebint ir kuriant aplinką, kartu ieškant bendro visuomenės darnaus gyvenimo. Tačiau kol kas tik nuosekliai virstame pasmerktųjų pralaimėti lyderių visuomene.
