Kai viso pasaulio dėmesys sutelktas į politinį Irako krizės sprendimo procesą, žiniasklaida retai rodo dėmesį kariniam konflikto aspektui. Dažniausiai aprašomi tik JAV ir Didžiosios Britanijos koviniai vienetai, nesustabdoma banga užplūstantys Persijos įlanką.
Kol ginklų inspektoriai centimetras po centimetro apieško hipotetinius cheminio, biologinio ir branduolinio ginklo arsenalus, pravartu žvilgtelėti į realias pajėgas, su kuriomis susidurs antiirakiška koalicija. Taigi “blogio ašies” smaigalys...
Reguliarioji armija
1991 metais reguliariojoje Irako armijoje tarnavo maždaug 950 000 karių, sudariusių 47 divizijas. Šios karinės jėgos bijojo visas Persijos įlankos regionas. Po gerai visiems žinomos operacijos “Audra dykumoje” armijos sudėtis kiek pasikeitė. Šiuo metu joje tarnauja apie 375 000 karių. Ji turi 2200 tankų ir šarvuotų transporterių bei apie 1000 įvairaus kalibro artilerijos pabūklų. Divizijų telikę 17, o ir šios yra nepilnos komplektacijos. Pagrindinis pėstininkų ginklas - senas, bet patikimas “Ak-47”. Jų apsčiai galima pamatyti nuolatiniuose kariuomenės paraduose, demonstruojančiuose ištikimybę prezidentui. Beje, atrodo, kad paradai tapo vienintele priemone pademonstruoti kariuomenę kaip jėgą,su kuria reikia skaitytis. Visais kitais atžvilgiais jos padėtis atrodo apverktina. Dauguma tankų - dar iš Sovietų Sąjungos įsigyti, dabar jau atgyvenę “T-55” ir “T-62”. Skirtingai nei kitos valstybės, pavyzdžiui, Indija, neseniai su Ukrainos pagalba modernizavusi savo senus sovietinius tankus, Irakas tokių galimybių po paskutinio karo neturėjo. Šarvuoti transporteriai taip pat susidėvėję ir neturi atsarginių detalių. Ir nors Irakas nėra ta valstybė, kurios armijai kuro atsargos turėtų kelti galvos skausmą, pakankamai mobilia jos kariuomenės taip pat nebūtų galima pavadinti. Reguliariosios armijos silpnumas pasimatė jau Persijos įlankos kare, tad dabar belieka laukti pakartojimo en masse.
Oro pajėgos
Vargingiausios šiuo metu yra Irako oro pajėgos. Teoriškai jos turi apie 300 kovinių lėktuvų. Parengtų kautynėms yra nepilnas šimtas. Pilotų paruošimas yra tradiciškai menkas, o po to, kai Irano ir Irako karo pabaigoje kelios dešimtys jų kartu su savo lėktuvais perbėgo į Irano pusę, kovinė dvasia taip pat liko ginčytinu dalyku. Nors Izraelio žvalgyba ir yra pateikusi duomenų apie du šimtus “kamikadzių”, pasiruošusių pulti priešininkų laivyną ir karių susitelkimo vietas, tačiau net jei tai ir būtų tiesa, mažai tikėtina, kad jie galėtų padaryti bent kokią reikšmingesnę žalą JAV daliniams. O ir Saddamo Husseino flirtas su islamu yra toks vėlyvas ir paviršutiniškas, kad tokios didelės savižudžių grupės suformavimas labiau primena arabišką puošmeną iš “Tūkstančio ir vienos nakties” pasakų. Gražu, bet mažai tikėtina. Priešlėktuvinė gynyba, nors ir paversta prioritetine sritimi, yra pernelyg neefektyvi, kad priverstų amerikiečius ir britus atsargiau naudoti savo oro pajėgas, vykdant misijas virš Irako teritorijos. Tai ypač akivaizdu turint omenyje, kaip laisvai amerikiečiai ir britai jaučiasi patys pažeisdami “neskraidymo zonas” šalies pietuose ir šiaurėje.
Respublikos gvardija
Tai elitinės Irako pajėgos - apie 70 000 karių. Nors jų ginkluotė iš esmės ir nesiskiria nuo reguliariosios armijos, kovinė parengtis verta dėmesio. Šių karių treniruotės daug reguliaresnės, o ir atlyginimai bei maisto daviniai didesni, o tai, be abejo, teigiamai veikia jų kovinę dvasią. Tačiau nors JAV Tarptautinių ir strateginių studijų centras ir vadina Respublikos gvardiją “efektyviausiomis sausumos pajėgomis Persijos įlankos regione”, vargu ar ji gali lygintis su kaimyninio Irano Revoliuciniu gvardijos korpusu. Kovos su JAV jūrų pėstininkais perspektyva gvardiečiams yra dar niūresnė.
Specialioji Respublikos gvardija
Pagrindinė šios formuotės užduotis - Bagdado miesto gynyba. Apie 16 000 karių, sudarančių keturias brigadas, yra atrinkti iš lojaliausių S. Husseino pasekėjų. Į vadovybės sudėtį įeina kraujo ryšiu su prezidentu susiję žmonės. Panašu, kad Specialioji Respublikos gvardija bent jau karo pradžioje į reguliarias kautynes nesivels, o vykdys centrinės šalies valdžios apsaugą nuo laukiamų diversinių specialiųjų priešo pajėgų išpuolių.
Bagdado strategija
Pagrindinis klausimas, kuriuo sutaria beveik visi analitikai, - Irakas kariaus kitokiais metodais nei praėjusiame kare. Vadinasi, bus atsisakyta kariuomenės išdėstymo plačiu frontu, tai būtų savižudiška esant visiškam anglų ir amerikiečių pranašumui ore. Iš atvirų vietovių dykumoje bus pasitraukta į miestus. Tai ne tik suteiks didesnę priedangą nuo oro antpuolių, bet ir sumažins amerikiečių ir jų sąjungininkų ginkluotės pranašumą. Žinoma, tai pareikalaus daug didesnių civilių aukų, tačiau tuo pačiu metu tai turės didžiulę įtaką pasaulio viešajai nuomonei, kuri yra vienintelis gelbėjimosi šiaudas siekiant išvengti karo ar jį sustabdyti. Vis dėlto Irako ginkluotosios pajėgos negalės padaryti nieko daugiau kaip tik bandyti kuo ilgiau priešintis. Ko ne ko, o “stebuklo tarpupyje” sunku tikėtis.
