NE! JAV yra KONSTITUCINĖ respublika! Padidinau raides, nes kai šitai pirmą kartą išgirdau, profesorė Doryland Nebraskos universitete stipriai pakėlė balsą. Tai buvo per antruosius studijų metus, privalomoje “civics” klasėje. Nežinau lietuviško atitikmens, bet joje paprastai tik savo sritimi besidomintys inžinerijos studentai turėjo susipažinti bent jau su pagrindiniais JAV santvarkos elementais.
Nesileisiu į semantines detales, kurias aiškino profesorė. “Demokratija” mūsų ausiai toks mielas žodis, kad jį kartojame kiekviena proga ten, kur jis tinka ir kur ne. Jis labai retai kada tinka, aiškino Doryland, nes didžiuma žmonių nepajėgūs priimti atsakomybės, kurios reikalauja tiesioginė demokratija. Jie nori tos atsakomybės atsikratyti ir kokia nors forma permesti kitiems. Užtai valstybės lygmenyje tikros demokratijos nebuvo, nėra ir nebus. Politinės sistemos skiriasi tuo, kokios teisės suteikiamos tiems, kuriems perleidžiame valdymo atsakomybę. Nes (čia ji vėl kėlė balsą) nevalia turėti iliuzijų, jie irgi žmonės, tiek pat silpni, tiek pat godūs kaip mes patys. Virš monarchų būdavo Dievas, virš tų, kuriuos išrenkame respublikinėje santvarkoje, yra konstitucija. Užtai JAV - tai jos konstitucija!
Politinių studijų pradžiamokslį tuo baigsiu. Sėsdamas rašyti šį skyrių kėliau sau kitą klausimą. Būtent kas ta Amerika? Kaip ją suprasti? Kai manęs Lietuvoje to paklausia, dažniausiai pabrėžiu, kad neįmanoma atsakyti vienaskaita. Amerika - tai 50 valstijų, tai visas šios planetos rasių margumynas, beveik visi įmanomi kraštovaizdžiai, nuo tropinių pelkių Floridoje, saulės išdegintų dykumų Teksase, iki sušalusios tundros Montanos valstijos aukštumose. Be to, Aliaska, dar ir Havajų salos. Visko rasi Amerikoje. Visas įmanomas religijų atmainas, visas ideologijas bei ideologijų perversijas, tarp Amerikos gyventojų klesti viltys ir geri darbai, kuriuos sugeba įgyvendinti pavieniai ar susibūrę žmonės, pasitaiko visokių niekšybių ir nusikaltimų. Kai skaitau šių laikų Amerikos aprašymus, atrodo, kad tai, ką jis/ji išrinko, daugiau pasako apie rašantįjį negu apie Ameriką.
Panašiai bus ir su šiuo skyreliu. Profesorė Doryland teigė, kad Amerika - tai jos konstitucija. Gal. Man atrodo, kad Amerika tai žmogiškoji prigimtis (jos geroji ir blogoji pusė) šiek tiek suvaržyta būtent tos konstitucijos. Sutinku, kad tai abstraktu, bet po čia praleistų 40 metų nerandu kito apibendrinimo. Pakartosiu, Amerika - tai žmogaus prigimties atspindys. Paimk kontinentą, pripildyk jį žmonių iš viso pasaulio (tiesa, vystymosi pradžioje dauguma žmonių buvo iš Europos), išsklaidyk juos taip, kad nebūtų dominuojančio centro (50 valstijų, čia nėra nei Maskvos, nei Paryžiaus, nei galop Vilniaus), padalink valdžią taip, kad jokia jos dalis negalėtų tapti visagalė, atskirk nuo centrinės valdžios ne tik religiją, bet ir žiniasklaidą bei mokyklinę sistemą, ir štai po 200 metų bus Amerika. Beje, nemaža galimybė, kad vystymosi pradžioje dėl neišlygintų prieštaravimų teks juos aiškintis pilietiniame kare. Taip buvo Amerikoje.
Ar dėl tos plėtotės susikurs kokia ideologija? Man atrodo, kad ne, nors daug kas iš šalies visokias ideologijas įžvelgia. Tos, kuriomis kaltinama ar giriama Amerika (demokratija, kapitalizmas, individualizmas, vartotojiškumas, masinė kultūra, pinigų garbinimas) yra arba daug senesnės, arba tik žmogiškosios prigimties išraiška. Paimkim dvi, kurios pykina ne tik Prancūzijos intelektualus, bet ir mūsiškį kultūrinį elitą - masinę (populiariąją) kultūrą ir vartotojiškumą (consumerism). Teisybė, kad dėl spartesnės ekonominės plėtros ir didelės vidinės rinkos jos pirmiausia pasirodė Amerikoje, tačiau ar jos “amerikoniškos” ar “bendražmogiškos”?
Tarkim, kad kur kitur, pavyzdžiui, Indonezijoje, prieš šimtą metų būtų tiek pakilusios pajamos, kad ne tik aukštuomenė, bet ir platus bendruomenės sluoksnis galėtų naudotis (ir užmokėti) už pramogas. Ar dėl to ten susikūręs pramogų verslas ir jo produkcija būtų iš esmės skirtinga? Mažiau banali? Mažiau kičinė? Labai abejoju. Jau vien dėl to, kad ta pramogų produkcija, kuri išsivystė būtent Amerikoje, liko iš esmės be konkurencijos. Nepaisant kalbų, rasių ar politinių sistemų skirtumų, ta pati pramogų verslo produkcija dominuoja visur. Kai tik pajamos pakyla pakankamai, kad už pramogas gali susimokėti platesni sluoksniai, tokios jų formos kaip roko stiliaus dainos (nesvarbu, kokia kalba dainuojamos), muilo operos, sentimentalumas ir vizualinis kičas gerokai viršija, tarkim, operą (vėlgi nesvarbu, italų ar kinų).
Amerika čia nieko dėta. Visiškai sąlytį su realybe yra pametę tie, kuriems atrodo, kad Amerika “bruka” savąją masinę kultūrą. Ne tik kad nebruka, bet deda nemažas pastangas, kad ji nebūtų plagijuojama. Per petį besižvalgantys piratinių kompaktinių plokštelių pardavėjai Gariūnuose tą paliudys. Amerika toli gražu “nebruka” - ji parduoda savo masinę kultūrą. Parduoda tiems, kurie jos geidžia ir sugeba už ją sumokėti.
“Aha! Tad Amerikoje viską lemia pinigai! Vien tik pinigai!”
Tai, ko gero, labiausiai paplitęs Amerikos įvaizdis. Esu gyvenęs keliose visuomenėse ir manau, kad jis klaidingas. Tiesa, kad Amerikos ekonominis išsivystymas ir valdžios galios ribotumas plačiam visuomenės sluoksniui suteikė galimybę netramdyti godumo ir puikybės silpnybių. Dalis gyventojų tuo pasinaudoja. Tačiau taip pat teisybė, kad čia, gal net daugiau negu kitose visuomenėse, yra paplitęs paprotys savo turto viešai nedemonstruoti ir nemažai kas juo dalijasi. Tai objektyviai parodo lyginamosios sociologinės studijos. Bet įvaizdis lieka stiprus. Amerika tiek turtinga, kad tie, kurie savo turtu viešai puikuojasi, nors ir būdama mažuma, sugeba kitiems sukelti juodą pavydą.
Nei kitų pavydo, nei tai sukeliančio pykčio Amerika pakeisti nepajėgi. Ne kad nenorėtų. Ypač liberalioje spaudoje mirga straipsniai, jog “mūsų kaltė, kad mūsų nemėgsta”, ten mušamasi į krūtinę ir apraudamas “bjauriojo amerikono” įvaizdis. Gurkšnodami atvėsintą prancūzišką vyną ir užsikąsdami (deja, ne “Rokiškio”) sūriu, jie graudenasi, kad reikia būti labiau “multikultūriniams”, “jautresniems”, atsižvelgti į vietinius papročius ir bandyti išmokti bent keletą jų keistos kalbos žodžių. “Eksportuokime demokratiją, ne ginklus”, užbaigia vienas straipsnis.
“Eksportuokime konstituciją! - griežtai pataisytų profesorė Doryland. - Amerika ne demokratija, o konstitucinė respublika!”
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
