Sigitas STASAITIS
Šiaulietis Antanas gimė labai silpno regėjimo, dėl to nuo vaikystės pripažintas antrosios grupės invalidu. Anksčiau jis dirbo Šiaulių aklųjų kombinate. Šis geram darbuotojui skyrė butą. Po skyrybų silpnaregis butą užleido buvusiai žmonai, o pats mamos padedamas nusipirko kambariuką mediniame dviejų aukštų name Šiauliuose, Kauno gatvėje. Pastaruoju metu Antanas ėmė jausti maudulį krūtinėje. Skeptiškai žiūrėjęs į mediciną susirgėlis nesityrė, nesigydė. Rugpjūčio 23-iąją Antanui sukako 38 metai. Kitą rytą į kuklų jo butą užsuko draugė Aldona, taip pat antrosios grupės invalidė. Pasveikinti tėčio moteris atsivedė Antano sūnų, pradinių klasių mokinuką, su kuriuo tėvas ir po skyrybų dažnai matydavosi. Sunku apsakyti, ką turėjo jausti berniukas, kai pripuolęs žadinti lovoje gulinčio tėvelio pamatė, kad jis jau atšalęs - gimtadienio naktį žmogaus širdis sustojo.
Prieš keletą dienų į Antano butą užsukusi jo mama Alzbieta Poderienė su Aldona nustėro - taip apvogtą butą buvo sunku įsivaizduoti: moteris pasitiko plikos sienos. Vagys buvo išnešę tiek vertingus daiktus, tiek visą niekalą: dujinę viryklę su balionu, televizorių "Tauras", fotelius, kilimą, drabužius. Nuo sienos dingo laikrodis, nebrangus paveiksliukas iš gintariukų. Ką ten paveikslas, jei ilgapirščiams prireikė Antano darbinių aulinių, panešiotų pusbačių ir net šlepečių!
Tirti vagystės atvyko Šiaulių antrojo policijos komisariato kriminalistai, tarp kurių buvo inspektoriai Artūras Ališauskas bei Valdas Biliūnas. Toli gražu ne pirmą kartą apvogtus butus apžiūrintys policininkai nustebo ant durų ir langų neradę nė menkiausių įsilaužimo pėdsakų.
Kriminalistai išsiaiškino, kad Antanas savo kambario raktą pernai buvo davęs kaimynui Juozui Rimkui (43 m.), gyvenančiam to paties namo antrajame aukšte su žmona ir šios sūnumi Artūru Šleiniumi (17 m.). Nors pareigūnai J. Rimkaus su A. Šleiniumi neįtarinėjo (jie abu neteisti), tačiau nepatingėjo užlipti apklausti ir šių kaimynų - gal ką bus įtartino pastebėję.
A. Šleinius su patėviu rasti namuose. J. Rimkus ramiai paaiškino jokių vagių nei matęs, nei girdėjęs, o raktą dar pavasarį grąžinęs Antanui. Tuo trumpa apklausa ir būtų pasibaigusi, tačiau kriminalistas pastebėjo, jog tame bute ant sienos kabo lygiai toks pat laikrodis, apie kokį buvo nupasakojusi Aldona su Alzbieta.
Pakviesta Aldona vos užmetusi akį, ne tik atpažino laikrodį, bet ir savo draugo batus, kurie gulėjo prie J. Rimkaus lovos.
Tuomet nebeturėdami kur dingti abu nedorėliai prisipažino. Pasirodo, kartą išgėrę butelį Artūras ir Juozas apspangusiomis smegenimis išmąstė, kad numirėliui daiktai nebereikalingi. A. Šleinius patėviui priminė, kad paties Antano paprašytas (kai kaimynas būdavo pamiršęs raktus ar užtrenkęs duris) per neužsidarančią lango orlaidę ne kartą yra įlipęs į jo butą. Lygiai taip pat įlindo ir šį kartą, atrakino duris.
Sigito Stasaičio nuotr.