Dar nespėjo įsibėgėti tikrasis slidinėjimo sezonas, o jie ir vėl griežia dantį vieni ant kitų. Slidininkai pyksta, kad tie velnio nešti ir pamesti nutrūktgalviai ne tik kad visiškai nepaiso kalnų taisyklių, nuolatos išdygsta prieš nosį, bet dar ir leidžia sau viduryje trasos trise sugulus ant žemės ilsėtis.
Tie vaikėzai tarsi tyčia laukia, kad koks nevėkšla slidininkas įsibėgėjęs iš už posūkio per juos nusisuktų sprandą. Snieglentininkams, regis, nuo to tik smagiau ir jie dar labiau erzina paslidinėti išsiruošusią šeimyną. Patrakėlius nervina, kad slidininkai žemyn leidžiasi per lėtai, sukinėjasi per dideliais zigzagais, mosikuojasi smailiom lazdom, ką jau kalbėti apie tai, kad slidininkų, jų manymu, žemėje apskritai per daug.
Pradedančiojo snieglentininko siaubas - keltuvai. Žinoma, į modernų gaubtą krėslą, judantį lynu, įsėsti sugeba ir patys nerangiausieji. Bergždžios pradedančiųjų snieglentininkų pastangos išsilaikyti už virvės, traukiančios į kalną (seniau sukonstruoti keltuvai, kurie jus stumia ir jūs patys čiuožiate į įkalnę), sukelia juoką tiek jiems patiems, tiek visą tą procesą stebintiems: kuo statesnis kalnas, tuo didesnė tikimybe, kad vos tik įsikibęs virvės nepatyręs snieglentininkas kūlvirsčia iš lifto virs į pusnį. Slidininkams čia sekasi daug lengviau: jie stovi ant abiejų kojų, įsispyrę slides. Snieglentininkai lentą prisirišę tik prie vienos kojos, o kita - palaida, todėl jiems daug sunkiau išsilaikyti įsikibus lanksčios vilkties.
Pagrindinis slidinėjimo sezonas visuose Alpių kurortuose paprastai prasideda paskutinę gruodžio savaitę - per Kalėdas. Šiemet startas dėl gamtos kaprizų buvo ypač nevykęs - tie, kurie tikėjosi paslidinėti Čekijoje, Slovakijoje ar Vokietijoje, taip pat žemiau kalnuose įsikūrusiuose Austrijos kurortuose, galėjo tik pasigrožėti žaliuojančiomis ganyklomis, pabraidyti po balas ir nieko nepešę grįžti namo. Aukštai įsikūrusiuose Šveicarijos ir Austrijos kurortuose sniego netrūko, tik visa bėda, kad ir žmonių čia nestigo. Dėl sniego trūkumo žemiau esančiose mėlynose trasose ir vaikiškose aikštelėse šeimynoms, išsiruošusioms ramaus sportiško poilsio, nieko nelieka, kaip kartu su pakvaišusiais snieglentininkais keltis aukštyn į raudonąsias ir juodąsias trasas. Taip prie keltuvų susidaro ilgos laukiančiųjų eilės, o snieglentininkai to apskritai pakęsti negali.
Gera žinia šiemet dar važiuosiantiems slidinėti - snigti be paliovos pradėjo vos tik sutikus Naujuosius. Kai kurie Šveicarijos kurortai jau skelbia išmatavę 6 metrų gylio pusnis!
Neverta tikėti, kad Šveicarijoje, kur viskas išties kiek brangiau nei kitose Vakarų Europos šalyse, ir kalnai geresni, ir trasos, ir poilsis geresnis. Mano nuomone, tikrai smagiau praleisite savaitę Austrijoje. Kalnų grožis tas pats, nes ir kalnai tie patys, saulė irgi taip pat skaisčiai šviečia. Per keletą pastarųjų metų austrai smarkiai susiėmė ir pastebimai atnaujino keltuvus, daug investavo į modernią trasų paruošimo įrangą. Šveicarams prireiks dar keleto metų, kad pasivytų austrus. Svarbu paminėti, kad paslidinėjus vakare Austrijoje visuose baruose per kraštus liejasi alus, griaudžia šlageriai, o Šveicarijoje dažnai net ir barų nėra, o kas yra šlageriai, jie, regis, apskritai nežino.
Visai neseniai kelionių agentūroje “Krantas Travel” pasidomėjau, kodėl vis dėlto daugiausiai lietuvių slidinėti kasmet traukia į Slovakiją. Ir, pasirodo, visiškai ne todėl, kad tai pats pigiausias poilsis. Pagrindinis motyvas yra tas, kad lietuviai jaučiasi siela artimesni slovakams, o į Vakarus daugelis apskritai bijo nosį kišti.
Beje, snieglente važinėja ne tik jaunimas - niekas nesistebi pamatęs pagyvenusią moteriškę, besivoliojančią pusnyje arba pritrūkusią inercijos įkalnėje, šokuojančią kaip varlė į kalniuką su visa lenta. Kartais tokį vaizdą pamatęs pro šalį šliuožiantis gerasis slidininkas greitį praradusiam snieglentininkui ištiesia lazdą ir kiek paskui save patempia, kad tas vėl pradėtų čiuožti.
Ekspertai sako, kad teisingai išmokti slidinėti yra sunkiau ir reikalauja daugiau laiko, nei išmokti nusileisti nuo kalno su lenta. Tiesiog, matyt, pats procesas suaugusius gąsdina.
Pabaigoje priminsiu vieną svarbią raštiškai užfiksuotą taisyklę, kurios, jei laikytųsi ir slidininkai, ir snieglentininkai, susierzinimo būtų mažiau: kalnuose, kaip ir greitkelyje, besileidžiantis nuo kalno sportininkas, turi numatyti ir įvertinti prieš jį čiuožiančiojo veiksmus bei laikytis nuo jo saugiu atstumu. Įvykus susidūrimui, kaltas bus tas, kuris čiuožė iš paskos.
