“Akropolio” prekybos centras bus statomas “Kauno audinių” teritorijoje pačiame miesto centre, sporto rūmai - Nemuno saloje, o Laisvės alėja - nežinia, ar nuo to atgis, ar nunyks. Apie visa tai iš eilės ir pramaišiui pastarosiomis dienomis nerimsta diskusijos verslininkų popietėse su valdžia, architektų susirinkimuose, viešose debatų scenose ir dar daugiau jų užkulisiuose.
Atrodo, būtent tokia kryptimi karšto klausimo sukimas yra prasmingas, turint mintyje vieną esminę sąlygą, kad sprendimas yra jau priimtinas ir veikiausiai neatšauktinas.
Situacijos rimtumą iliustruoja tikro mūšio atributais apsišarvavusios argumentų formuluotės: “mirtis Laisvės alėjai”, “nekropolis Kauno centre”, “monstras virš Nemuno krantinės”, “oro užterštumas”, “transporto kamščiai”, “komplikacijos mieste” ir pan. Tad kaip bus? Su Laisvės alėja? “Akropoliu” ir sporto rūmais?
Padaryti reikšmingi sprendimai situacijos atžvilgiu laiko juostą suka atgal, primygtinai dėdami ant lėkštutės manipuliacijas “kas būtų, jei...” - ...turėtume aiškią Laisvės alėjos viziją, o gal ir suformuotą jos identiteto reglamentą, jei būtų aiški viso miesto centro plėtra, galiausiai viso miesto vizija.
Atsakymų į kai kuriuos klausimus galėtume pasirankioti dar karštuose konkursiniuose miesto centro projektuose, savivaldybei pateiktuose dar prieš parodą Kanuose. Kairiajame Nemuno krante ant svarbiausių transporto ašių matytume naujus visuomeninius, administracinius, prekybinius ir gyvenamuosius kvartalus, dėl kurių iš esmės sutapo visų pirmas penkias vietas laimėjusių projektų autorių nuomonės.
Nemuno saloje pasirinkimas būtų didesnis: nuo beveik neliesto Nemuno slėnio su rekreaciniais įrengimais (vasaros estrada, žaidimų pieva, prieplauka, irklavimo akvatorija), iki iš dalies urbanizuotos Nemuno dalies arba labai intensyviai užstatytos didesnės salos dalies. Geriausiomis pripažintose architektų vizijose Nemuno sala vienareikšmiškai nepaliekama visiškai savieigai ir “laukinės” gamtos saugojimui, kaip kad yra šiandien kartu su visais sentimentais gamtai, ir nesaugumui, vietomis net ir su kriminogeniniais elementais.
Čia iš dalies randam atsakymą į sporto rūmų atsiradimo ištakas Nemuno saloje. Jos urbanizavimo galimybės - ne vienadienis svarstymo objektas specialistų projektiniuose pasiūlymuose. Klausimas iškyla tik vienas ir tas pats - “kaip” arba “kaip kokybiškai” ji būtų ar bus urbanizuojama.
Funkcine prasme sporto rūmai priklausytų rekreacinių pastatų kategorijai, kokia ir buvo specialistų pasiūlyta ir naujajame Kauno bendrajame plane Nemuno salai. Neetiška būtų komentuoti dar tik gimsiančio naujųjų rūmų projekto raišką, bet tikėtis, kad jo vizualinė ir prasminė reikšmė galėtų prilygti Sidnėjaus operos ir baleto teatro simboliui - kodėl gi ne?
Konkursiniai projektai, atrodo, kaip įprasta suguls į stalčius, o Nemuno krantinėje bus statomas didelis prekybinis “Akropolio” kompleksas, neabejotinai pakeisiantis miesto vaizdą nuo atskirų jo žvalgos taškų.
Tai, kad planuojama užstatyti didžiules teritorijas, atrodo tendencinga šiam krantinės ruožui. Sovietmečiu, XX a. šeštajame dešimtmetyje, ji kompleksiškai buvo užstatyta penkiaaukščiais tipinių sekcijų gyvenamųjų namų kvartalais. Originalių projektų vengimas, tipinė standartizacija.
Ar pavyks šį kartą to nuo to apsisaugoti, gerbiant kur kas vertingesnį paveldą - Karmelitų bažnyčią ir Kaunakiemio gatvių tinklą?
Be to, kaip tik sovietmečiu buvo nutraukta krantinės semantinio modelio tąsa, kai ilgą laiką pagrindine pastatų evoliucijos palei Nemuną priežastimi laikytina žmonių veikla, susijusi su uostu. Naujasis objektas prie vandens šia prasme taip pat nepriartės.
Dominuojanti komercinė prekyvietės tematika neginčijamai paveiks ne tik miesto vaizdą, bet kartu ir miestiečių sąmonę, kurioje reikšmės palieka daug gilesnę žymę ir nepasiduoda lengvam nutrynimui suklydus nė linijos projektų brėžiniuose. Dekodavus “akropolių” ir kitų “molų” struktūrą pasimato, kad iš esmės tai yra senųjų miesto centrų kopijos, bandymai vienoje megalitinėje erdvėje atkurti europietiškų miestelių gatvių struktūrą, detales, atributus, imituoti jų prekybos ir kitų funkcijų veikimo modelius. Jei pavyktų įmanomai mažiausiai pastebimu primityvizmu sukurti tokią fikciją - gal net ir įnoringesniems miesto gyventojai pavyktų su tuo susitaikyti. Svarbu, kad teisė į atvirą dangų ir miesto perspektyvas nebūtų pažeista.
Ar iššluos “Akropolis” visus žmones iš Laisvės alėjos ar, atvirkščiai, užtvindys sporto rūmų lankytojais? Ar batų vitrinas alėjoje pakeis kavinės ir barai? Tikėtis, kad dėl atsiradusių traukos taškų, transporto ir žmonių srautai į miesto centrą padidės - logiška.
Vis dėlto manyti, kad visi, kurie šiandien šmėžuoja Laisvės alėjoje, yra vien tik potencialūs pirkėjai - nepasverta. Jau vien dėl fakto, kad didžiąją miesto centro publiką sudaro studentija, dargi ne visuomet turinti storą piniginę kišenėje. Labiau tikėtina, kad tai tikrai paveiks smulkų verslą Laisvės alėjoje. Ir kad jų šauksmas prašosi atsakingųjų asmenų paramos ir apgynimo.
