Iš praėjusios savaitės TV laidų niekas neįstrigo, nebent “Radiocentro” apdovanojimai, kur dvi grupės teikėsi dainuoti “gyvai”, - štai ir visa tiesa apie mūsų popsą. Kitos tiesos rūpėjo visoms laidoms, bet visiems buvo aišku, kad niekas neaišku. Tad kol neaišku, pasiaiškinkime, kas neaišku darosi dar - šioje ypatingo neaiškumo epochoje. Kas tai - rusų TV invazija mūsų ekranuose?
“Adamkaus eroje”, kai amerikonų galia ir įtaka čia niekas nedvejojo, o žinios pasakodavo eilines politines nuobodybes ar gaudė vaikų kirkintojus, labai dažnai persijungdavau rusišką informacinį kanalą. Man jie patiko, jų žinios geresnės. Žinoma, komentarai, nuomonės, laikysenos skiriasi nuo vakarietiškų, bet ką daryti, jei rusų TV mums aktualesnė, nes reikia žinoti, kas ten dedasi. Daugeliui rusų kalba tebėra geriausiai suprantama, o informacijos iš užsienio apimtis nesulyginama su mūsiškių TV pateikiama nė iš tolo.
Dabar nebežiūriu rusiškų žinių ir apskritai rusiškų filmų. O jų pasirodo daugybė. Ir nemažėja, o daugėja ir galiausiai ima lygintis su amerikoniška produkcija. Po teisybei, rusiškas kinas aukšto lygio, rusiški kriminaliniai serialai - irgi “super”. Keliomis didelių serijų “Peterburgo banditai”, ta “ryža” rusiška Nikita, “Buržujaus gimimo diena” - nevardysiu, kas ėjo ir kas tebeeina, nes galite pasitikrinti kasdienėje TV programoje. Ir tas “mistiškas” Vitas, skleidžiantis ultragarsą per keturis skirtingus reklaminius klipus (sic! – už Vito koncertų ultragarsinę programą jau suplota daugiau, nei bus gauta už bilietus? Ką tai reiškia šioje hipertrofuoto įtarumo epochoje? Niekas nedaroma be tikslo, mielieji.) Bet grįžkime prie kino.
Kad ir “Nacionalinių ypatumų” - tai medžioklės, tai armijos, žiemos, vasaros, jūros ar miško sąlygomis. Puikūs aktoriai, puikus humoras, armietiškas, beje, humoras, kurį atpažinti ir gerai perprasti gali tikriausiai tik tarnavusieji sovietinėje armijoje, bet ir šviežiai užaugusiai publikai ten nesvetimi dalykai. Kodėl nesvetimi? Todėl, kodėl nesvetimi ir rusų kriminalai. Mes tik dabar imame pereiti ar atpažinti amerikonišką teisinę trilerio aplinką.
Mūsų gyvenimas šiandien labiau panašus į tą, kurį vaizduoja rusų kriminaliniai trileriai, o ne amerikoniški, - teisės ir korupcijos požiūriu, turiu omenyje. Vyksta tam tikri pokyčiai, atrodo, greitai kažkas ims ir apsivers negrįžtamai - arba būtų ėmę ir apsivertę.
Rusiškas kinas, būdamas neblogas ir kartai aukštesnio meistriškumo produktas už holivudinę masinę trilerių produkciją, vis dėlto atspindi ir kitą mentalitetą, ir kitus socialinius santykius. Būtent tuos, nuo kurių bėgame. Ten viskas kitaip, ten naikintuvais skraidinamos karvės ir tai yra realizmas, nes tokie pokštai armijoje įmanomi. Ten rinkimus velia įtartina publika. Ten politika apskritai aiškiai kriminalizuota ir net ne tas svarbu - tarp kriminalo, teisėsaugos, politikos - nėra skiriamųjų ribų. Jie pereina vienas į kitą, susipina ir aukščiausiame, ir žemiausiame lygyje.
Mąstymas ir “štampai” rusiškame kine gerai atpažįstami. Ir “čečėniška”, ir “afganų” tema rodo, kaip dabar realiai gyvenama, - su krauju gyvenama, su sprogdinimais, kulkomis ir t.t. Nėra ribų tarp kino ir gyvenimo, tarp politikos ir oligarchų interesų.
Visas tas žaidimas yra nepavojingas, kol jo nėra per daug, tačiau rusiška produkcija ekranus tvindo. Ji neįgarsinta lietuviškai. Atvažiuoja gruzinas popsininkas - irgi dainuoja rusiškai, taksistai klausosi “Russkoje radijo” arba jie griežia kavinėje. Ką tai reiškia - grįžta rusiška aplinka, tik tiek. Rusiški frazeologizmai. Rusiški anekdotai. Rusiški filmai. Rusiški charakteriai. Rusiški veikimo būdai. Rusiškas patriotizmas. Rusiška teisybė. Rusų kalba. Kultūrinė rusifikacija.
Žinoma, amerikoniškos produkcijos dar daugiau, nėra kalbos, tačiau tai, kas buvo sueižėję, dabar atkūrinėjama - per koncertus, TV, reklamą, - rusiška masinės kultūros terpė. Pasižiūrėkite, ne tokie jau baisūs tie rusai. Išties jie nebaisūs, jie malonūs, jie geri žmonės - kas gali tam prieštarauti. Mūsų charakteriai labiau sugižę nei rusiški. Prieš rusus nieko neturime, bet dabar, kada energetika rusų rankose, o sraigtasparniai iš Sankt Peterburgo ima kyboti virš Prezidentūros, nieko keisto, kad ir kultūroje, masinėje kultūroje eina padidėjusi, pagausėjusi pasiūla, kuri niekur, tiesą sakant, nebuvo nutolusi. Bet dabar viskas varo ištisais sluoksniais, nuo ekonomikos iki politikos ir iki ultragarsinės estrados žvaigždės, atvažiuojančios kaip tik “ant nepriklausomybės”, kino filmų ir ausis kasdien glostančių rusiškų ritmų.
Ir sakau - šioje įtarumo epochoje viskas ima kelti įtarimą. Gal pernelyg?
