Vienos valsais ir Mozarto muzika, skambėjusia Vienos naujamečiame koncerte, Austrija įžengė į savo pirmininkavimo Europos Sąjungoje (ES) pusmetį. „Po Europai klaikių 2005 metų“, kaip pažymi tie iš apžvalgininkų, kurie norėtų Austrijos ketinimuose rasti didesnės atgaivos protui ir emocijoms – kiek šie priklauso nuo padėties 25 Europos valstybių unijoje.
Tie niūrūs apžvalgininkai, žinoma, pirmiausia maitinosi naujausiais įspūdžiais – ES finansinės perspektyvos 2007-2013 metams nervinga epopėja. Perspektyva galop susiklostė pusėtinai, tačiau ko norėjo Britanija – taip ir liko neaišku (nėra ko net lyginti su, pavyzdžiui, Rusijos ir Ukrainos kol kas dar neilga „dujų epopėja“ – čia apie norus viskas yra ir iki galo bus aišku).
Šiurkšti finansinės perspektyvos svarstymo patirtis, kai į pakaušį visai unijai alsavo rimta krizė, kuriam laikui, galima manyti, sušvelnins „papročius“ Bendrijoje. Tuo švelninimu ir teks rūpintis Austrijai (ir pratęsti antrame pusmetyje Suomijai; abi šalys, beje, sudarė bendrą Veiksmų planą visiems 2006 metams).
Ketinimas „švelninti“ papročius pasireiškia tuo, kad, Austrijos federalinio kanclerio Wolfgango Schuesselio žodžiais tariant, „Austrija ypač nori panaudoti savo pirmininkavimą priartinti Europą prie jos piliečių ir padidinti pasitikėjimą Europos projektu“.
Kaip konkrečiai?
Atrodo, kad Austrija iš tikrųjų bandys derinti, paviršutiniškai žiūrint, „ugnį ir vandenį“. Tai yra federacinių elementų plėtojimą ES valdyme su šalių narių nacionalinių prerogatyvų stiprinimu.
Ji pasisako už radikalų ES finansavimo pakeitimą – perėjimą prie „sąjunginio“ mokesčio. Pati idėja gali būti visai priimtina kiekvienai valstybei (juk mokama būtų pagal šalies ekonominį pajėgumą), bet Bendrijos biudžeto formavimo mechanizmas, šiandien sudaromas įplaukomis iš įvairių, gan labilių šaltinių, žengteltų link „grynesnio“ federacinio biudžeto.
Gal neliktų galvos skausmo kas septyneri metai, bet ir galimybės pasakyti žodį apie tai, koks (dydžio ir šaltinių atžvilgiu) turėtų būti Bendrijos biudžetas, taip pat sumažėtų.
Tokios pat profederacinės prigimties yra ir kitas Austrijos siekis – tęsti Konstitucinės sutarties pagrindinių nuostatų aprobavimą „kitais būdais“. Vadinamoji Konstitucija Europai skirta dar vienu žingsneliu sustiprinti federacinį ES administravimo pobūdį. Todėl bent kiek didesnės dalies jos nuostatų aprobavimas ir reikštų to federalizmo sustiprinimą.
Tai Austrijos tikslų „ugnis“. O „vanduo“ rasis iš jos piliečių – taigi ir vyriausybės, nes Austrija iš tiesų demokratijos šalis – skeptiškumo ES atžvilgiu. Tą „vandenį“ dengia įprastas „politinio korektiškumo“ vualis, bet neigti jo kancleris W. Schuesselis neketino. Mes pabrėšime, pareiškė jis, tapatumo klausimą ir pasiųsime žinią, kad Europa nėra vientisa masė, bet gausybė tapatybių, kurios sudaro Europos skambesį. Dar šį mėnesį Austrijos rengiama didžiulė konferencija, skirta Europos tapatybės paieškoms, taip ir vadinsis: „Europos skambesys“.
Antra, gindama nacionalinių valstybių prerogatyvas Austrija jau paleido salvę į „federalistų“ apkasus – kancleris W. Schuesselis aštriai sukritikavo Europos Teisingumo teismą (ETT) už bylų sprendimais plečiamas ES galias. „ETT, teigė jis, išplečia ES kompetenciją net į tas sritis, kuriose apskritai neveikia Bendrijos teisės normos. Ir nurodė pavyzdžius – skundų dėl moterų tarnybos Vokietijos kariuomenėje ribojimo arba dėl užsieniečių priėmimo į Austrijos universitetus tvarkos.
Labai gali būti, kad tais konkrečiais atvejais joks teismas nepripažintų W. Schuesselio teisumo, bet pati jo kritikos esmė verta dėmesio ir pagrįsta – ES institucijos turi galių tik tiek, kiek joms tų galių yra perleidę ES šalys narės; joks teisės galių išplėtimas pagal „teisės dvasią“ ES atveju negalimas (bet kartais vyksta).
Nors po Antrojo pasaulinio karo Austrijos geopolitinė padėtis radikaliai pasikeitė, ji vis tiek netyčia liko glaudžiau susijusi su buvusios Austro-Vengrijos imperijos teritorijomis. Orientacija į pietryčių Europą dominuoja ir šiandien. Ekonomiškai susisaisčiusi su Vokietijos „lokomotyvu“ Austrija pokario metais išplėtojo stiprią „gerovės valstybę“ – tai iš dalies ir paaiškina jos skeptišką požiūrį tiek į ES gilesnę integraciją, tiek į jos kiekybinę plėtrą.
Todėl mes Lietuvoje, viena vertus, šį pusmetį galime būti ramesni ta prasme, kad mūsų neužklups kokie nors gigantomaniški tolesnio Europos politinio vienijimo projektai (podraug su pasiūlymais naujokams patylėti, kai yra proga), o kita vertus – susilaukti iniciatyvų, įgyvendinančių nuomonę apie mūsų neva vykdomą „socialinį dempingą“. Tai pirmiausia pamatysime, kai netrukus Tarybai ir Parlamentui bus pateiktas pataisytas – apkarpytas – Paslaugų direktyvos projektas.
Austrams taip pat teks užbaigti rengti Sprendimą dėl transeuropinių energetinių tinklų. Įstojus mūsų dešimtukui šis seniau ruoštas infrastruktūros objektų statybos planas turėjo būti koreguotas, atsižvelgiant į naujokų reikmes, atitinkamai patvarkytas ir finansavimas (iš Bendrijos biudžeto). Įsižiebusi „dujų krizė“ iškart sureikšmino visą sumanymą. Spartesnis pajudėjimas į priekį šioje srityje neabejotinai yra mūsų gyvybinis interesas.
Austrų taip pat laukia susirėmimas su Europos Parlamentu, kuris apie Europos vadovų taryboje pasiektą susitarimą dėl finansinės perspektyvos pasakė „mes dar pažiūrėsim“; jei EP balsuos prieš, teks prie tos perspektyvos dar grįžti. O dar – Austrija turės įvertinti, kaip trys pirmosios naujokės – Lietuva, Estija ir Slovėnija – įvykdė konvergencijos kriterijus. Tai ji padarys artėjant vasarai; bus geras atvejis lažyboms.
Taigi birželio pabaigoje, kai Austrijos pirmininkavimas baigsis, Vienos valsų gali ir nesigirdėti. Betgi ne sezonas.
