Kiekviena profesinė grupė turi savų ypatybių, bet žemdirbiai lyg ypatingai ypatingi, ar ne? Tas didysis jų ypatingumas, jų esminis skirtumas nuo visų mūsų - verslininkų, valdininkų, prekybininkų, kariškių, dėstytojų, gydytojų, automobilių remontininkų, mokytojų, krepšininkų, kirpėjų ir nusikaltėlių - yra tai, kad jie yra kaimiečiai, o ne miestiečiai.
Sunku net paaiškinti, ką tai reiškia iš esmės, bet kiekvienas supranta, jog jie - tai ne mes. Dėl to nėra abejonių visiems mums, podraug su politikais ir žiniasklaida nuoširdžiai besipiktinančiais jų tai moraliniu pakrikimu, tai žemu produktyvumu, tai siekiais blokuoti greitkelius.
Visgi reikėtų pridėti, jog tai dar ne visi žemdirbių ypatingumai.
Žemdirbiai dar ypatingi ir tuo, kad jie yra grandis maisto produktų vertės kūrimo grandinėje, o jų derybinės pozicijos nepaprastai silpnos. Tai reiškia, kad jei kitose vertės grandyse kyla problemų arba kas nors tenai nori išbandyti savo monopolinius raumenis, tai žemdirbys turi ruoštis bėdai.
Sakykime, pieno perdirbėjai priversti parduoti savo produkciją didiesiems mažmeninės prekybos tinklams darydami didžiules nuolaidas - nes mažmeninėje rinkoje dominuoja trys oligopolinės firmos ir čia nieko nepadarysi. Ką jie tada daro - jie mažina pieno supirkimo kainas ir taip sudurs galą su galu.
O čia dar ir dolerio kursas euro (taigi, ir lito) atžvilgiu 2002 metais smuko beveik 28 procentais. Jei dar ir patys sūriai atpigo, tai “Rokiškio sūriui” tikrai nebuvo kur dingt, kaip tik sumažint pieno supirkimo kainas bent 30 proc. Tą jis ir padarė, todėl ir sugebėjo padengti visus savo kaštus, įskaitant ir kuklų ar kitokį pelną.
Pakanka pagalvoti tik apie vieną faktą: Vokietijoje mažmeninė pieno kaina didesnė už jo supirkimo kainą 2 kartus, o Lietuvoje - 5,7 karto (dar pernai buvo 2,8 karto). Per metus pieno supirkimo kaina krito 30 proc., o parduotuvėse pienas atpigo gal 3-4 proc. Argi čia sunku susigaudyti, kas primoka už dolerio peripetijas, sūrių kainų kritimą pasaulio rinkose bei investicijų sėkmę Latvijoje ir Lenkijoje?
Čia ir yra esmė. “Rokiškio sūris” ir kiti pieno perdirbėjai kompensuoja nuostolius atitinkamai mažindami žaliavos kainas. Kodėl jie turi nukentėti?
Ir kodėl “VP Market”, Lietuvos kapitalo ekspansijos pasididžiavimas, turėtų nukentėti, t.y. mažinti savo pelnus ir lėtinti skverbimąsi į kitas šalis?
O kodėl turi žemdirbiai nukentėti? Stop, čia jau kas kita. Žemdirbių daug ir jie silpni, gi didžiųjų pieno perdirbėjų ir mažmeninės prekybos tinklų faktiškai tik po tris, jie - oligopolininkai, visos kainos praktiškai jų rankose.
Turbūt galite įsivaizduoti, kas būtų, jei visi pieno gamintojai būtų kokio nors nacionalinio pieno supirkimo ir pardavimo kooperatyvo nariai, ir perdirbėjai dėl kainų derėtųsi ne su kiekvienu 1-2 karvių savininku (kokios ten derybos !), o su tuo kooperatyvu, atstovaujamu kvalifikuotų teisininkų ir ekonomistų, kokius šiandien gali pasisamdyti tik oligopolijos? Juk tada jie išgirstų maždaug taip: “Arba pieno supirkimo kaina bus kompromisinė ir susidarantys nuostoliai solidariai dengiami abiejų pusių, arba nuo rytdienos jūsų fabrikai sustoja.”
O to meto ministras pirmininkas dar pridėtų - seniai taip turėjo būti.
Rinkoje visada yra stipresniojo teisybė - ta prasme, kad nugali efektyvusis, t.y. gaminantis pigiau. Dėl to gamyba auga, pajamų gausėja, kyla visų gerovė.
Ne tik rinkoje. Ir politikai, ir žiniasklaida taip pat palaiko stipriuosius, ekonomikos didžiūnus – juk būtent iš jų ir tik iš jų sulauksi ir paramos per rinkimines kampanijas, ir pakvietimo į visokius atidarymus/uždarymus, vien jie maitina žiniasklaidą milijoniniais reklamos užsakymais. Juos palaikyti ir teisinga (jie labai efektyvūs gamintojai), ir naudinga.
Bet rinkoje kartu su jos didžiūnų efektyvumu atsiranda ir jų rinkos galia, t.y. gebėjimas daryti įtaką kainoms. Didieji ją turi, mažieji - ne. Mažieji tada pakliūna į tipišką situaciją, aprašytą kaip “kalinio dilemos” atvejis (gaila, nėra vietos apie tai papasakoti). Atsverti oligopolininkų galią smulkieji sugebės tik susivieniję.
Nes galų gale tik konkurencija neša pažangą. Tai visa rinkos ūkio esmė. Jei konkurencija nyksta, jei ją keičia oligopolininkų diktatas smulkiesiems gamintojams, ekonominei pažangai iškyla grėsmė, o socialinei struktūrai... - patys matot.
Derantis dėl kainų prie derybų stalo turi sėst vienodų galių derybininkai, tikri konkurentai, o ne tie pavieniai žemdirbiai, kuriems pieno bendrovė praneša, kad nuo rytdienos ji sumažina pieno supirkimo kainą - gal būtent dėl to, kad tuos pieno perdirbėjus analogiškose derybose dėl kainų “išdūrė” mažmeninės prekybos gigantai.
Rinkos galia, jei ji atsirado konkurencinėje kovoje pasiekus didelį efektyvumą, bus neįveikiama ir neturi būti į ją kėsinamasi. Jai tada reikia priešpriešinti kitą rinkos galią. Tik tada rinkos erozija bus sustabdyta, o demonstracijos greitkeliuose neklaidins nei pačių demonstrantų, nei visų į jas spoksančių.
Bet tai – tik įvykių greitkeliuose komentaras. Tai nėra išeitis iš rimtesnės problemos – žemės ūkio silpnumo. Dėl skurdo jis negali modernėti, dėl to, kad nemodernėja, negali išbristi iš skurdo. Kažką greitai čia pakeisti galėtų tik Stalinas. Mes gi privalėsime ilgai ir nuosekliai įgyvendinti žemės ūkio modernizavimo ir restruktūrizavimo reformą, iš visuomenės šaltinių teikdami jam nemenką skaičių milijonų litų investicijoms. Ačiū Fortūnai, ateis į pagalbą Briuselis.
