Pradžioje trumpa žinutė, kurioje (būtų) rašoma: “Lietuvos mėsos ir pieno produktų gamintojų konfederacija dar kartą pademonstravo savo monopolinę galią - pasibaigusiose derybose su vienu iš didžiųjų Lietuvos mažmeninės prekybos tinklų privertė jį sutrumpinti atsiskaitymo už pateiktas prekes laiką iki 1 savaitės.
Prekybininkai tvirtina, kad toks trumpas prekių apmokėjimo terminas buvo išgautas grasinant prekių tiekimo sustabdymu, todėl jie buvę priversti sutikti su konfederacijos reikalavimu. Itin trumpas atsiskaitymo laikotarpis privers juos skolintis dideles apyvartinių lėšų sumas iš bankų, šitaip gerokai sumažinant dėl neišvengiamų palūkanų savo grynąsias pajamas. Prekybininkai pagrasino prašysią šalies Vyriausybės uždrausti reikalauti atsiskaityti už pateiktas prekes anksčiau nei per 30 dienų. Mėsos ir pieno produktų gamintojų konfederacija į tai atsako, kad rinkos sandoriai vykdomi abipusiu susitarimu, todėl valdžios įsikišimas bus nenaudingas abiem pusėms”.
Visiškai tiksli žinutė. Su ta pastaba, kad viskas surašyta atvirkščiai nei šiandieninėje Lietuvos tikrovėje. Tai ne maisto produktų gamintojai prispaudė prekybos tinklus, bandydami pasipelnyti jų sąskaita, bet prekybos tinklai naudojasi savo oligopsonine galia (oligopsonija - vienas kelių stambių rinkoje likusių pirkėjų, imantis įgyti monopolinio pobūdžio galią) ir išgauna papildomų nuolaidų iš gausybės tarpusavyje konkuruojančių jiems prekes tiekiančių pardavėjų. Ir kalbama ne apie atsiskaitymo terminų sutrumpinimą iki 1 savaitės, bet apie jų ištęsimą iki 60 ar net daugiau dienų.
O šiaip viskas atitinka tikrovę. Turime šiandien Lietuvoje šen bei ten ir oligopolininkus (ar oligopsonininkus) su nuo jų priklausoma gausia ir smulkia klientelija, ir papildomas pajamas, kurias oligopolininkai užsidirba, pasinaudodami savo galia tų smulkiųjų tiekėjų ar pirkėjų atžvilgiu, ir tų didžiūnų standartinius bandymus teisintis rinkos subjektų laisve ir jų susitarimų legitimumu. Didieji mažmeninės prekybos tinklai, didžiosios pieno perdirbimo bendrovės yra bene ryškiausi oligopolinės rinkos Lietuvoje pavyzdžiai - kai vienoje pusėje yra 3-4 dominuojantys pardavėjai (arba pirkėjai), o kitoje santykio pusėje - tūkstančiai smulkių pirkėjų (arba tiekėjų).
Viskas tiksliai taip, kaip vadovėliuose, arba, kitaip tariant - vadovėliuose (tuose skyriuose, kur rašoma apie oligopolijų elgsenos specifiką) viskas vienas prie vieno kaip kai kuriuose Lietuvos ūkio sektoriuose.
Jei kas nors čia dabar bandytų prisistatyti su etiniais standartais ir, sakykim, pradžioje bent pasmerkti oligopolininkų elgesį, tokių paprašytume dar sykį susiorientuoti situacijoje ir nešmėkščioti kur nereikia.
Ekonominiai veiksmai pirmiausia paklusta racionalumo kriterijui. Oligopolininkų elgesys yra racionalus, nes elgdamiesi taip, kaip leidžia situacija rinkoje, jie didina savo pajamas. Kiekvieno, be išimčių, rinkos dalyvio tikslas rinkoje yra pajamų (naudos - jei jis pajamas keičia į prekes ir paslaugas) maksimizavimas.
Mūsų oligopolininkai suvokė, kad padėtis rinkoje pasikeitė, rinkos mechanizmas jų sektoriuose palūžo, jis jau nebetobulas. Jų sektoriuje rinka - jau ne Adamo Smitho rinka su garsiąja “nematoma ranka” - jų bendrovės nustojo būti vienos iš daugelio, besirungiančios su šimtais kitų mažmenininkų ar pieno supirkėjų ir besistengiančių spręsti savo likimą pastangomis mažinti kaštus ir gerinti kokybę. Tobulos rinkos struktūra suiro ir atsirado galimybė pasinaudoti situacija - gauti papildomas grynąsias pajamas, ekonominę rentą, kaip pasakytų ekonomistas teoretikas.
Ir jokie etiniai pagraudenimai tobulos rinkos neatkurs.
Yra du kitokios prigimties būdai gydyti rinkos mechanizmą. Pirmas - bandyti taisyti padėtį įstatymais. Tai gan lengvas būdas. Jis, deja, didina biurokratiją (nes reikės prižiūrėti naujo įstatymo vykdymą). Tuo keliu einama Europos Sąjungoje, kurioje 2002 m. įsigaliojo direktyva, nustatanti standartinį 30 dienų apmokėjimo atidėjimą; šio termino pratęsimas bus baudžiamas privalomu palūkanų mokėjimu kreditoriui, t.y. prekes pateikusiam subjektui. Smulkios įmonės bus papildomai apsaugomos, jų atveju neveiks net jų pačių teigimas, kad jos savo valia sutiko su ilgesniu apmokėjimo terminu. Nes mokėjimo atidėjimai, kaip visiems į tas peripetijas pakliuvusiems yra aišku, reiškia sustiprėjusią bankroto grėsmę.
Būtent šios direktyvos reikalavimus ir susiruošė perkelti Seimas savo pavasario sesijoje, kai bus svarstomas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas.
Kitas būdas yra kurti adekvačias smulkiųjų gamintojų (tiekėjų, augintojų ir t.t.) susivienijimus (sąjungas, kooperatyvus ir pan.), turinčias analogišką oligopolijoms rinkos galią. Tai kur kas sunkiau, ypač labai smulkių ir gausių (ir todėl plačiai pasiskleidusių bei mažas pajamas gaunančių) gamintojų atveju. Pasaulio praktika rodo, kad tai - veiksmingiausias būdas kovoti su monopolinę galią įgyjančiomis bendrovėmis ar kitomis institucijomis. Stiprus pripažįsta stiprų ir laiko jį lygiu sau. Nors tai nebūtų grįžimas į tobulos konkurencijos rinką, bet jėgų santykį rinkoje padarytų kur kas lygesnį, taigi padėtų eliminuoti tą etiškai bjaurų elementą iš racionalaus bendrovių elgesio rinkoje.
