Du vienas paskui kitą paviešinti programiniai valstybės dokumentai - Respublikos prezidento V. Adamkaus metinis pranešimas Seime vasario 24-ąją ir išrinktojo prezidento inauguracija bei prezidento R. Pakso kalba S. Daukanto aikštėje vasario 26-ąją - leidžia aiškintis, ko reikėtų tikėtis šalies vadovų “ekonominės ideologijos” kaitoje.
Bus radikali reforma, šiaip virsmas ar tiesiog keičiasi šalies prezidentų pavardės?
Prezidento V. Adamkaus metinio pranešimo ekonomikai skirtuose teiginiuose išreiškiamos moderniojo (demokratinio) liberalizmo nuostatos: socialinės paramos mastai nekvestionuojami - nei mažinti, nei didinti jos nereikia, tiesiog ji “taip ir lieka per mažai taikli”. Užtat būtina gerokai daugiau skirti lėšų (šiuo atveju gaunamų iš ES biudžeto) švietimui ir mokymui, žinių visuomenės kūrimui - Vyriausybės parengtas Bendrasis programavimo dokumentas šiuo požiūriu nusipelnė prezidento kritikos. Didelę svarbą prezidentas skyrė kantriam ir atkakliam pilietinės visuomenės ugdymui švietimu, jaunimo lavinimui politinių partijų pastangomis; labai svarbu, pabrėžė jis, “padėti pagrindus veikliai, organizuotai visuomenei”. Gerai prognozuojamas antrasis po Nepriklausomybės atkūrimo prezidentas per visą savo kadenciją laikėsi šių nuostatų, sakytume - moderniojo, demokratinio, apšviesto liberalizmo nuostatų.
Praktiškai visos mūsų ligšiolinės vyriausybės ėjo liberalizmo brėžiamu rinkos plėtojimo keliu; kitaip ir negalėjo būti iš centralizuotos suvalstybintos ekonomikos besivaduojančioje šalyje. Tačiau akivaizdu, kad prezidento V. Adamkaus, kaip grynakraujo demokratinio liberalo, netenkino ekonominių reformų sparta ir valstybės institucijų profesionalumas (ne tik kvalifikuotumas, bet ir pasiryžimas, motyvacija, tikėjimas veiklos tikslais, tarnybinė etika). Tai patvirtina ankstesni jo veiksmai ir pastangos visais žinomais perturbacijų Vyriausybėje atvejais. Kita vertus, išverstos į konkrečių ekonominės politikos priemonių “kalbą” jo liberalistinės nuostatos kartais pasirodydavo idealistinės, įgyvendintos jos kuriam laikui dar labiau pagilintų skurdą ir nepriteklių šalyje, kurioje didelė visuomenės dalis moka ir sugeba tik laukti (permainų, pagalbos ar gal vėlyvo praeivio). Grynasis liberalizmas visada pasižymi tam tikru atitrūkimu nuo realijų; jis, sakytume, yra ekonomikos “poezija”.
Prezidentas R. Paksas kaip politikas taip pat radosi liberalų pusėje. Jo veikla vadovaujant dviem vyriausybėms šia prasme nekelia abejonių. Užtenka prisiminti mokesčių reformos gaires (jų nespėta įgyvendinti) per pirmąjį premjeravimą, pastangas subalansuoti “Sodros” biudžetą apribojant pensijų mokėjimą dirbantiems pensininkams, kitas sveikai pragmatines arba pernelyg atsargias (privalomos civilinės vairuotojų atsakomybės draudimo įvedimo atidėliojimas) priemones. Tačiau trečiojo prezidento pozicijose visai nemenką vietą užima konservatyvios nuostatos. Jo inauguracinėje kalboje rasime ne sykį minint dorovinių kriterijų svarbą viešojoje politikoje, šeimos vertybių akcentavimą, visuomenės nacionalinį identitetą, nuorodą į globalizacijos pavojus, nacionalinių ekonominių interesų pirmenybiškumo akcentavimą (antai prezidentas pabrėžė įsitikinimą, kad Lietuva ras naujų rinkų, bet “nepastebėjo”, kad Lietuva taps eksporto galiūne tik jei laisvai naudosis viso pasaulio galimybėmis teikti jai pigias medžiagas, žaliavas, gamybinius komponentus, paslaugas, gal ir reikiamą darbo jėgą bei kapitalą; kitaip sakant, galės daug eksportuoti tik jei daug importuos, ir bus nevaržoma eksporte tik jei pati nevaržys importo).
Todėl šiandien galime daryti vieną nedidelę išvadą. Ekonominėje politikoje, kad ir kiek mažai jos tiesiogiai būtų Respublikos prezidento funkcijose ir prerogatyvose, prezidentas R. Paksas yra prognozuojamas sunkiau nei prezidentas V. Adamkus. Naujasis prezidentas kol kas spėjamas būsiant liberalas vidaus ekonominėje politikoje ir konservatorius išorės ekonominės politikos srityje. Gali būti, kad jis nesyk savo valia atsidurs kryžkelėse: kaip gerai suprantantis verslo interesus sieks tęsti mokesčių mažinimą ir mažinti veiklos varžymą rinkos priežiūros procedūromis, o kaip stipriai įsipareigojęs mažinti didelio masto skurdą bei stiprinti teisėtvarką privalės didinti valstybės išlaidas (taigi ir mokesčius) šiems tikslams - valstybėje, kurioje ir dažnas verslininkas, ir valstybės tarnautojas, ir, žinoma, eilinis pilietis jaučiasi visai patogiai tam tikrais veiksmais rodydamas nepagarbą valstybei ir jos institucijoms.
Todėl tikėtina, kad prezidentaujant R. Paksui susidursime su margesnėmis ekonominės politikos intervencijomis ir iniciatyvomis, galimi ir prieštaringi judesiai, juolab kad lauktinas ir palyginti didesnis naujojo prezidento užsiangažavimas vidaus ūkinės raidos reikaluose. Tai paįvairins gyvenimą žiniasklaidai ir politologams, bet gali sukelti papildomų kaštų visuomenei ir valstybei.
Pavadinkim tai apžvalgininko spėlionėmis ir ramūs žiūrėkime, kas bus iš tikrųjų.
