Spartus Lietuvos ūkio augimas pradžiugino politikus ir ekonomikos stebėtojus, atėjo eilė dairytis ir eiliniam piliečiui. “Verslo žinios” neseniai pranešė naujieną ir jam (mums): atlyginimai šįmet didės beveik dešimtadaliu. Taip prognozuoja statistikai ir bankininkai.
Jau esame šiuose puslapiuose rašę, kad šalyje atlyginimų augimas atsilieka nuo gamybos augimo. To, kaip įpratę sakyti visi tyrinėtojai, visoms kitoms sąlygoms nekintant, anaiptol neturėtų būti. Jei tos “visos kitos sąlygos“ (darbo ir kapitalo galios balansas, kapitalo kaupimo ir investavimo poreikiai, ekonomikos struktūra, darbo našumo didėjimo veiksniai, valstybės ingerencija darbo arba kapitalo pusėn) nesikeičia, taisyklė būtų tokia - darbo užmokestis auga taip pat, kaip prekių ir paslaugų gamyba.
Bet taip nėra. Minėtos sąlygos keičiasi ir nors gamyba bei atlyginimai negali keistis kas sau, bet kiekvienas turi savą kitimo logiką.
Kaip teigia statistika, Europos Sąjungos (ES) šalyse vidutinis atlyginimas yra didesnis nei Lietuvoje 6 kartus. Tuo tarpu darbo našumas Lietuvoje mažesnis tik maždaug 3-3,5 karto. Dar ryškiau tai matosi, lyginant tuos rodiklius Lietuvoje ir Austrijoje, - tai neseniai padarė austrų mokslininkai. Lietuvos darbo našumas sudaro 17 proc. vidutinio darbo našumo Austrijos ūkyje, tačiau darbo kaštai Lietuvoje yra tik 7 proc., palyginti su austrų rodikliu. Taigi čia skirtumas mūsų nenaudai jau ne 2, bet maždaug 2,5 karto.
Kaip tai paaiškinti? Juk jei padarom triskart mažiau nei ES gyventojai, tai ir gauti turim triskart mažiau, o ne šešiskart.
Čia ima veikti dvi svarbiausios priežastys: mokesčių krūvis ir sukurtos pridėtinės vertės dalybos tarp darbo ir kapitalo. ES šalies mokesčių krūvis didesnis - tiek dėl progresyvaus darbo pajamų apmokestinimo (esant santykinai aukštam tų pajamų lygiui), tiek dėl gerokai didesnės socialinio draudimo įmokų dalies kiekvienam darbuotojui priskaičiuojamame darbo užmokestyje (kuri pas mus lygi vos 3 proc.). Taigi atlyginimų gavėjai ES šalyse didesne dalimi dalyvauja viešojo sektoriaus pajamų formavime ir derybose tai yra uždarbio didinimo argumentas.
Antroji priežastis paprasta - kapitalui tenkanti dalis Lietuvoje yra didesnė nei ES šalyse. Tai tipiškas kiekvienos besivystančios ekonomikos bruožas - ūkiui reikia sankaupų ir kapitalas su dviguba energija siekia pasilaikyti sau kuo didesnę sukurtos pridėtinės vertės dalį. Šitaip jis ne tik išsaugo perspektyvą įsitvirtinti, mažų kaštų dėka rinkose, bet ir galės modernizuoti atsilikusią gamybą, žengti prie sudėtingesnės produkcijos, plėstis ir galbūt net sukurti daugiau darbo vietų.
Visa tai reikštų, kad Lietuvos ūkyje yra tam tikros galimybės keisti naujai sukurtos vertės dalijimą samdomų darbuotojų naudai. Bet išnaudoti tas galimybes esant dabartinei situacijai ekonomikoje ir darbo rinkoje - gan sunku. Nors ekonomika auga, jos augimą didele dalimi užtikrina ne naujų darbo vietų kūrimas, bet technologinė pažanga. Tačiau darbo rinkoje vis dar daug tokių darbuotojų, kurie tinka tik į praeitį nueinančioms šakoms - su atgyvenusiomis kvalifikacijomis, pasenusia arba nunykusia patirtimi, prasmę praradusiu neatnaujinamu išsilavinimu. Kol tokie darbuotojai gali patenkinti paklausą darbui - tol ryškesnis atlyginimų kilimas nerealus.
Bet Lietuvos ūkio procesų stebėtojai ir dalyviai signalizuoja - tokie laikai baigiasi. Ir jiems baigiantis ryškėja rimtesnis atlyginimų neadekvatumo veiksnys: rinkų monopolizacija.
Pažvelkim į statistiką. Jau minėjom, kad darbo užmokestis - tiek viso ūkio mastu, tiek atskirose šakose - tiesiogiai priklauso nuo darbo našumo. Daug pagamini - daug gauni. Daug pagamini tada, kai darbo našumas didelis - t.y. kai sukuriama didelė vertė, o tai tegali padaryti tik aukštos kvalifikacijos samdomi darbuotojai. Kaip yra iš tikrųjų?
Lietuvoje vidutinis atlyginimas (2003 m. vidurio duomenys) yra 1164 litai. Mažiausi atlyginimai buvo viešbučių ir restoranų versle (746 litai), žemės ūkyje (855), švietime (986) ir sveikatos apsaugoje (904). Viskas būtų tiksliai taip, kaip skelbia teorija, jei ne tie nelemtieji - jie visur painiojasi! - švietimas ir sveikatos apsauga. Kambarių tvarkymas viešbučiuose ir samdomas darbas žemės ūkio bendrovėje - viskas aišku, aukštos kvalifikacijos ten tikrai nereikia, konkurencija dėl tokių darbo vietų tebėra didžiulė, bet kaip čia atsirado mokytojai ir medikai?
Tuojau pratęsim šitą detektyvą. Pažvelkim į didžiausius atlyginimus: finansinis tarpininkavimas (2616 litų), valstybės valdymas ir gynimas (1743), paštas ir ryšiai (1636), išgaunamoji pramonė (1613), elektros, dujų ir vandens tiekimas (1558).
Ar jūs manot, kad elektrikų, valstybės tarnautojų, dujų tiekėjų kvalifikaciją, taigi ir jų sukuriama pridėtinė vertė yra dvigubai didesni nei mokytojų ar medikų?
Niekas taip nemano. Atlyginimai skiriasi ne dėl kvalifikacijų skirtumų, bet dėl rinkų struktūros skirtumų. Visos didžiausių atlyginimų šakos pasižymi didesniu ar mažesniu rinkos monopolizavimo lygiu. Tiksliau - visiškai monopoliniai yra valstybės valdymo ir gynimo sektorius bei elektros, dujų ir vandens tiekimas, oligopolinės - visos kitos toje grupėje.
Ir neturi net reikšmės, valstybei, savivaldybėms ar privačiam sektoriui priklauso įmonė ar įstaiga - jei ji veikia bent kiek monopolizuotoje rinkoje, kitų sąskaita sau ji turės truputį daugiau (tai ir yra rinkos monopolizavimo esmė ir prasmė).
Su viena išimtimi - švietimo bei sveikatos apsaugos sektoriai tam tikru laipsniu taip pat yra oligopoliniai, nes jie priklauso valstybei arba, sveikatos sektoriaus atveju, laikosi iš valstybės nustatomų ir skirstomų draudimo įmokų. Šių dviejų sektorių atžvilgiu valstybė savo monopolinę galią panaudoja priešingai - ne padidindama ten dirbančių samdomųjų darbuotojų atlyginimus, bet juos sumažindama - lyginant pagal darbuotojų kvalifikaciją ir jų indėlį kuriant nacionalines pajamas. Užtenka pažvelgti į mokytojų ir gydytojų atlyginimus brandesnėse šalyse - ir nesunku bus įsitikinti, kad be valstybės monopolinės galios, šiuo atveju panaudotos kurioziška, nes priešinga kryptimi - pedagogų ir medicinos darbuotojų atlyginimai jokiu būdu tokie kaip dabar būti negalėtų.
