Gerokai seniau vienas žmogus, susidurdamas su “neįkyriausiu pasaulyje servisu”, kartą viešai nusistebėjo: “Niekaip nesuprantu, kodėl kiekvieną kartą kirpykloje manęs klausia “kaip jus apkirpti?”. Šiandien, regis, dažnas vis dar linkęs analogiškai stebėtis: kodėl mus kas keturi metai kviečia rinkti vis tą pačią valdžią?
Dešiniosios alternatyvos iniciatyvinės grupės parengta Konservatyvioji politinė programa “Dešinioji alternatyva. Sėkmės Lietuva” siekia ryžtingai griauti tokias nuotaikas. Tai - būtent konservatyviųjų politinių jėgų (neatsitiktinai grupės narys, jei ne daugiau, buvo Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius) parengta Lietuvos visuomenės, valstybės ir ūkio “tigro šuolio” strategija. Tai strateginių tikslų ir svarbiausių priemonių (svertų) programa, teigianti aiškią ir sistemišką alternatyvą tiek liberalizmo, tiek socialdemokratijos siūlomoms (Lietuvoje - daugiau numanomoms nei egzistuojančioms konsoliduotu pavidalu) strategijoms.
Mus čia domintų Strategijos ekonominė dalis. “Dešiniosios alternatyvos“ autoriai dosniai krauna atsakomybę valstybei (nebūtų politikai), suteikdami labai didelę reikšmę jos ekonominei politikai. Ar pagrįstas toks aktyvaus valstybės ekonominio vaidmens akcentavimas?
Iš esmės kalbant - taip. Visada, kai kalbama apie unikalų posūkį, išteklių sutelkimą, posūkį ūkio raidoje, turime šauktis valstybės iniciatyvos. Savireguliacinis, pusiausvyrą, aukščiausią efektyvumą ir, deja, ciklišką raidą užtikrinantis rinkos mechanizmas niekada nepadarys jokio strateginio, konjunktūrą aplenkiančio veiksmo.
„Dešiniosios alternatyvos“ kūrėjai yra konkretūs ir tikslūs, diagnozuodami Lietuvos ūkio problemas. Žemas darbo ir kitų gamybos veiksnių produktyvumas tikrai yra pagrindinė mūsų ūkio silpnumo priežastis. Tradicinių pramoninių prekių eksporto plėtra tikrai turi savo netolimas ribas. Būtinumas ryžtingai plėsti žinių ekonomiką tikrai yra pasaulinių tendencijų padiktuotas būdas sparčiais tempais didinti BVP ir šitaip įveikti ekonominį ir jo sąlygotą visokį kitokį atsilikimą.
Bet autorių nuopelnas yra ne vien tai, kad jie nesiima zulinti tradicija tapusių argumentų apie išsilavinusią Lietuvos darbo jėgą ir žemus jos kaštus bei “unikalią” šalies tranzitinę padėtį. Jie tikslesni už kitus tuo, kad greta lemiamos naujų technologijų reikšmės gamybos plėtojime pažymi ir tradicinės ekonomikos plėtojimo (klasterių pavidalu) svarbą, taip pat nesyk pabrėžia smulkių ir vidutinių įmonių vaidmenį bei verslo plėtojimo būtinumą provincijoje.
Kita vertus, strategijos autoriai stengiasi išsaugoti tam tikrą “politinį korektiškumą” (lietuviškąja jo prasme), parodyti pagarbą lietuviškojo mentaliteto „nelabiesiems“ ir „laumėms“.
Ūkio plėtra visada turi savo logiką, optimali ūkio raida kiekvienoje konkrečioje istorinėje situacijoje vargiai turės bent kiek ryškesnes alternatyvas. Tačiau kiekvienas politinis judėjimas deda, žinoma, savus akcentus optimaliai ūkio raidos trajektorijai.
Man atrodo, konservatorių “smegenų centras” suteikė per mažą akcentą kai kuriems svarbiems ūkio plėtros elementams.
Pirma, visiškai priešingai nei socialinėje politikoje ekonominės politikos tikslas yra (turi būti) remti tuos, kam sekasi. Faktiškai klasterių kūrimosi sėkmė ir priklauso nuo to, kiek sugebama “eiti paskui smūgį” (kitaip tariant, jei pasinaudotume populiariais, nors ir ne visai įrodytais pavyzdžiais, reikia nekartoti Jogailos ir Vytauto arba Džordžo Bušo klaidų atitinkamai Žalgirio mūšyje 1410 m. bei Įlankos kare 1991 m.).
Atėję iš totalitarinės, policinės valstybės pasilikom sau, it kokį suvenyrą, paternalistinį valstybės suvokimą. Idėja “paremk tą, kam sekasi” (kitaip tariant: “nepadėk tam, kuris patiria nuostolius ir greit žlugs”) mums vis dar atrodo nedora ir, taigi, neteisinga, bet būtent ji ekonominėje politikoje turi būti kertine.
Antra, vis dar gresia pavojus susižavėti vien pasiūlos pusės priemonėmis. Lietuva jau lenkia daugelį ES šalių universitetuose mokslus tęsiančių abiturientų dalimi. Tuo tarpu mūsų šalis užima paskutinę vietą pagal lėšų, kurias verslas skiria mokslo tyrimams ir eksperimentinei plėtrai, dydį. Taip yra todėl, kad verslas nežino, ką galėtų pasiūlyti ES ir pasaulio rinkoms – mobiliuosius telefonus jau kažkas išrado, o daugiau nieko negalime sugalvoti.
Trečia, reikia turėti galvoje ir Lietuvos (kaip ir kitų pokomunistinių šalių) padėties ypatingumą. Bepigu buvo Pietryčių Azijos šalims, “tigrams” ir “tigriukams”, kurios į industrializavimą ir eksportinio potencialo ugdymą kilo iš darbščių, stiprios darbo etikos valstietiškų visuomenių. Bepigu ir Vakarų Europos šalims, sudaužytoms ir morališkai sukrėstoms II pasauliniame kare, keltis iš griuvėsių, grįžtant prie šimtmečius puoselėtų vertybinių ir etinių nuostatų bei gaunant stiprią “dėdės Samo” paramą. Dabar parama yra (dar didesnė bus netrukus), tačiau nei laipsniško kilimo, nei buvusių darbo bei veiklos principų atkūrimo nėra ir negali būti. Ūkinė laisvė ir demokratija užkrito mums ant galvos kaip sniegas nuo stogo pavasarį, tiek ir tespėjom kol kas išmokti - kas buvo negalima, dabar galima.
Politinės jėgos paprastai vengia gilintis į gamybos klausimus. Jų unikalumas, spindesys, jų politinis “grožis“ atsiranda kuriant variantus, kaip paskirstyti ir naudoti tai, kas pagaminta.
“Dešiniosios alternatyvos” autoriai įsigilino ir į gamybą. Jie pateikė ne tik labai rimtą alternatyvą. Jų programa - tai kartu ir kvietimas kitoms politinėms jėgoms pabandyti prilygti šiam kūriniui savomis “kairiosiomis” , “liberaliosiomis”, “valstietiškomis” ar, tarkim, “nacionaldemokratinėmis” alternatyvomis Lietuvai. Pilietinė publika nusipelnė gauti rimtesnių manifestų nei “šalin anuos ir tegyvuoja šitie”.
2003 07 11
