Praėjusią savaitę Vyriausybė, o kitą dieną - ir Lietuvos bankas suderintais veiksmais paskelbė, kad teiks paraišką stoti į Ekonominę ir pinigų sąjungą - iškart po to, kai Lietuva taps Europos Sąjungos nare. Tas paskelbimas pakurstė kalbas apie galimą kainų lygio kilimą - infliaciją. Jau čia pat įvyksiantis įstojimas į ES, kaip atrodo, ima panašėti lyg į kokį horizonte kylantį audros debesį, nešantį mūsų link grėsmę.
Juolab kad kai kas jau perspėjo, jog Lietuva esą įsipareigoja neviršyti 2 proc. metinės infliacijos lygio (faktiškai į pinigų sąjungą stojančioje ES valstybėje infliacija neturi būti didesnė nei 1,5 aukščiau trijų ES šalių su žemiausia infliacija vidurkio) ir todėl turės stabdyti darbo užmokesčio augimą, nes “norint, kad nedidėtų kainos, reikia riboti atlyginimų augimą”.
Taip, žinoma, nėra. Pagrindinis atlyginimų didinimo šaltinis yra darbo našumo didėjimas. Todėl ir ateityje atlyginimus bus galima didinti - “bus galima”, o ne “didės” - tiek, kiek kils darbo našumas šalies ūkyje. Jei, tarkime, jis padidės 15 proc., tai atlyginimus būtų galima padidinti 15 proc., infliacijai nė nekrustelėjus.
Infliaciją kažkiek kilstels įstojimas į ES, o ne euro įvedimas. Pirma, gan greitai pastebėsime kai kurių žemės ūkio produkcijos rūšių (daugiausiai pieno produktų) kainų padidėjimą - nes atsivers galimybės eksportuoti į ES rinką bei, išvežant į kitas nei ES šalis, gauti eksporto subsidijas. Antra, atsiras ES muitai ir kitokie apribojimai kai kurioms Rytų prekėms, dėl ko teks mokėti už jas ar analogiškas brangiau. Nevyks tai nei labai staigiai, nei dideliu mastu, bet pastebėti turėtume.
Iš tiesų mes jau treti metai gyvenam su euru. Tik kainas dar laikom padauginę iš 3,45. Kalbant tiksliai ir griežtai, įstojus į pinigų sąjungą, pasikeis tik mūsų valiutos pavadinimas. Juk pinigų politikos nebeturim nuo valiutų valdybos įvedimo dienos.
Kas kita lenkams, čekams ar vengrams. Jų valiutų kursas slankus, keičiasi priklausomai nuo pasiūlos ir paklausos svyravimų. Todėl bet koks zloto, kronos bei forinto susiejimas su euru nekintančiu kursu yra toks lemtingas žingsnis, kad tų šalių centriniai bankai linkę palaukti. Jiems reikia pamatyti, kaip paveiks ūkį įstojimas į ES ir tik po to spręsti, kokiu santykiu “amžiams” (t.y. bent dvejiems metams - iki tos nacionalinės valiutos pakeitimo euru) tą susiejimą padaryti.
Kai žmonės mano, kad įstojus į Europą kainos neišvengiamai kils - tai jie teisūs. Nes vieningame ekonominiame organizme - ES vidaus rinkoje - negali būti dviejų kainų lygių toms pačioms prekėms. Ir prekių kainos, ir paslaugų kainos, ir darbo užmokestis galų gale per kokius 20-25 metus išsilygins.
Bet tai vyks būtent kartu su mūsų pajamų augimu ir kitaip vykti negalės.
Kas geriau pažįsta Vilnių ir Kauną, tas žino, kad Kaune kainų lygis žemesnis - dauguma paslaugų tenai pigesnės, pigiau kainuoja net ir kai kurios prekės. Kodėl? Juk rinka, prekės, pinigai - viskas tas pats. Todėl, kad Kauno gyventojų pajamos mažesnės. Maža perkamoji galia ne tik neleidžia didinti kainų, ji net verčia mažinti, kiek ir jei tik įmanoma, rinkos kainas.
Grįžtant prie darbo užmokesčio reikia pastebėti ir kitą, greta darbo našumo kilimo, jo didėjimo šaltinį - pridėtinės vertės skirstymą tarp samdomųjų darbuotojų ir kapitalo savininkų.
Pastaroji tema pas mus gvildenama mažiausiai - jei išvis kas pakrapšto. Galbūt ir dėl to, kad duomenys apie tai teikiami nacionalinėse sąskaitose, kurių naudojimas vis dar netapo mūsų analitikų praktika.
Kaip rodo “Eurostat” (ES statistikos tarnybos) duomenys, kuo šalis turtingesnė, tuo labiau tas paskirstymas yra darbo naudai. Paprastai šnekant - tuo didesnę sukurtos pridėtinės vertės dalį gauna samdomieji darbuotojai.
Antai visoje 15 narių Europos Sąjungoje darbuotojams tenkantis darbo apmokėjimas 2002 m. sudarė 51,2 proc. visos sukurtos pridėtinės vertės, o pelnas (taip pat bruto), kartu su mišriomis pajamomis, t.y. darbuotojų savarankiškai pajamomis) - 36,5 proc. (Likusią dalį sudaro mokesčiai, atėmus iš jų subsidijas.)
Kuo skurdesnė šalis, tuo samdomojo darbo apmokėjimo dalis mažesnė, o pelno - didesnė. Čekijoje tos dalys yra atitinkamai 46,3 ir *** (nėra duomenų), Estijoje - 48,0 ir 38,8, Latvijoje - 42,9 ir 45,7, Bulgarijoje - 34,5 ir 55,3, Turkijoje - 26,7 ir 60,6. Deja, nėra duomenų, kaip teigia “Eurostat”, apie Lietuvą. Bet daug nesuklysime, analogu sau imdami Latviją.
Taigi būkime turtingesni - ir tada daugumai žmonių (nes būtent ją sudaro besisamdantys) teks didesnė sukuriamo turto dalis. Bet tai ne priežastinis, o funkcinis ryšys. Skurdi šalis yra kapitalo reta šalis, todėl kapitalo kaupimo “instinktas” joje daug galingesnis ir labiau pamatuotas nei turtingoje. Kita vertus, skurdžioje šalyje kapitalo ir darbo derybinės galios kur kas labiau nelygios nei turtingose šalyse.
Abu šie veiksniai ir lemia proporciją, pagal kurią darbo našumo nulemtą pridėtinės vertės kiekį kiekvienu momentu pasidalija du pagrindiniai nacionalinio ūkio partneriai.
