Metinis Lietuvos prezidento pranešimas Seime buvo laukiamas kaip šalies gyvenimo ir būsenos apžvalga. Nes juk paradoksalu, kad užsitikrinus gan spartų ekonomikos augimą Lietuvoje problemų nemažėja. Kaip, beje, ir kitose panašiose valstybėse.
Prezidentas tiksliai įvardijo svarbiausias tautos ir valstybės problemas: politinį susvetimėjimą, socialinio teisingumo ir solidarumo stoką bei tautos nykimą.
Nesunku matyti, kad jos nelygiavertės - politinį susvetimėjimą ir masinį emigravimą sukėlė socialinio teisingumo ir solidarumo stoka. Kitu banalesniu atveju sakytume - prasta ekonomikos padėtis, bet šito kaip tik nėra - ekonomika itin stabili, o augimo tempai vieni iš didžiausių Europoje.
Vadinasi, socialinio teisingumo ir solidarumo stoka tapo savaimine, autonomiška mūsų visuomenės pilietinio ir fizinio irimo priežastimi. Daugelis žmonių ėmė manyti, kad su jais elgiamasi neteisingai.
Groningeno universiteto Augimo ir plėtros centras viename neseniai paskelbtame tyrinėjime pateikia tokius duomenis: 2000-2003 m. darbo našumas Lietuvoje didėjo kasmet vidutiniškai 13 proc. O darbo užmokestis, kaip žinome, tik 11 proc. Kitaip sakant, tai, kas sukuriama, dalijama ne po lygiai kapitalui ir darbui, bet nuskriaudžiant darbą (paskui prisistatys Vyriausybė ir iš darbo nurėš mokesčiais dar dvigubai daugiau nei iš kapitalo).
Tokią proporciją rasime beveik per visą mūsų dabartinės raidos istoriją. Ji nėra priimtina. Ji nepriimtina ne tik dėl to, kad pakerta materialinę šalies gyventojų solidarumo bazę; ji kenkia ir pačiam verslo augimui - jei 85 ar 90 proc. gyventojų pajamos auga lėčiau, nei galėtų, tai didelei verslo daliai galimybės plėstis taip pat darosi menkos. Vis dažniau tenka ieškoti kapitalo investavimo galimybių kitose šalyse - bent jau kol savi pirkėjai tokie skurdžiai.
Taip ir sulėtiname šalies BVP augimą. Paliekame be darbo keletą produktyvių „divizijų“, nes nėra kas perka mūsų prekes ir paslaugas.
Gan panašus ekonomikos ir visuomenės plėtojimasis buvo ir tarpukario Lietuvoje, nors ji per savuosius 22 metus pasiekė, matyt, daugiau nei mes - tai pamatysime po 7 metų. Tada ūkis kėlėsi, šalies administracija kūrėsi, plėtojosi miestai su visa savo civilizacine ir kultūrine infrastruktūra. Ir viskas vyko didele dalimi ignoruojant skurdžiųjų sluoksnių, pirmiausia kaimo žmonių, gerovę ir interesus. Todėl nepasitenkinimas valdžia, nepasitikėjimas, netikėjimas buvo labai panašūs į dabartinę būklę. Dėl to veikli buvo vietinė penktoji kolona su savo iliuzijomis ir pasirengimu išdavystei, nestigo gėlių sovietų tankistams, kai tie įprastu būdu atkeliavo tą kartą Lietuvos „vaduoti“.
Laikai, žinoma, buvo kiti. Dabar jie šia prasme yra nepalyginamai daug mažiau palankūs, jei taip galima formuluoti, dabartinei valdžiai ir jos analogiškai politikai. Nebėra mažaraščių valstiečių, nebėra ir klasikinio proletariato. Nebėra (beveik) ir tokios gamybos, kurioje tokie žmonės tiktų. Ir dėl demokratijos realumo žmonių orumas visai kitas.
Bet vis dar reikia laukti, kol apie tai „sužinos“ mūsų Vyriausybė ir mūsų vietiniai kapitalistai - ir nustos manyti, kad svarbu tik paskatos verslui, parama verslui, dėmesys verslui; kad atkreips dėmesį ir į žmones. Labiausiai trūksta net ne pinigų; trūksta žodžio, pozicijos, solidarumo deklaravimo, jo parodymo ir galop įrodymo. Kaip tipiški prozelitai, mes aiškiai perlenkėm lazdą su atsidavimu liberalizmui.
Tačiau turime būti išmintingi ir nerizikuoti pakliūti į senas pinkles - ekonomikos principus supainioti su humanizmo principais. (Ši priešprieša kažkada ir patraukė į ekonomikos mokslą moralės filosofijos dėstytoją Adamą Smithą.)
Tai nėra dviejų moralinių sistemų koegzistavimas, tai žmogaus dvilypės prigimties išraiška: jo savanaudiškumo, kurį determinuoja instinktyvus biologinis racionalumas, ir jo gebėjimo padėti ir aukotis, kuriuo pasireiškia jo dvasinė prigimtis.
Civilizacijos ir kultūros plėtotės procese šis amžinas prigimties dvilypumas įgaudavo vis naujas raiškos formas. Tų formų evoliucijos esmė - biologinės prigimties ribojimas, varžymas, ribų ir formų suteikimas bei dvasingumo ugdymas, palaikymas, reprodukavimas, taip pat kuriant vis daugiau formų. Vienoje pusėje - absoliuti, džiunglių laisvė, kitoje - susivaržymas arba išorės jėgos primestas suvaržymas. Neišnyko nė viena pusė, bet jų raiška šiandien pasiekė aukštą kultūros ir civilizuotumo lygį.
Ekonomika buvo ir liks žmogaus biologinio prado dominavimo sfera; lygiai kaip humanitarinė veikla yra žmogaus dvasinio prado išraiška.
Todėl būtų pražūtinga pačiai žmonių ūkinei veiklai taikyti jo dvasinės veiklos kriterijus: čia reikia konkuruoti, t.y. stumti gentainius (tą patį produktą gaminančius konkurentus) lauk, nugalėti juos; čia stiprusis visada bus apdovanotas (didėjančiu pelnu), o silpnas bus negailestingai sunaikintas (bankrutuos). Čia silpnas turi pasitraukti, išnykti, o stiprus didins savo galią be ribų.
Ekonomika ir žmonių gerovė žlugtų, jei neliktų konkurencinės kovos ir galimybės stipriesiems laimėti labai daug silpnųjų sąskaita. Visada turės likti tas perspėjimas - dirbkite, antraip bus negerai.
Ji lygiai taip pat slinktų link žlugimo ir tuo atveju, jei įsivyrautų vien ekonominiai principai - lygios teisės, viskas sprendžiama derybomis, visi laisvi ir nevaržomi konkuruoja dėl išteklių ir gėrybių. Nelygių galimybių žmonėms - tai kelias į vis gilesnę diferenciaciją ir priešpriešą.
Proporcijas tarp pirmo ir antro tipo principų turi reguliuoti valdžia - orientuodamasi būtent pagal teisingumo jausmo būklę visuomenėje. Dėl to valdžia visada turi būti mūsų.
Savaip teisus buvo tas milicijos įgaliotinis iš rusiško anekdoto. Paklaustas, ar kaime yra vagių, atsakė: „Ne, nėra. Tik kartais žmonės patys vagia“.
