Jau ne kartą sulaukiau, mano supratimu, visiškai pagrįsto klausimo: „Kodėl tiek daug rašote apie emigrantes? Ar norite pasakyti, kad tik TEN mūsų moterys gali jaustis iš tiesų mylimos, gerbiamos ir laimingos?“ Žinoma, ne tai teigiame.
Pirmiausia, femina.lt yra nuomonės, kad kiekvienas lietuvis, nepriklausomai nuo to, kur jį nubloškė likimas, mums, mažai tautai, yra ypatingai brangus. Kodėl mums nebūti kartu bent jau internete? Antra, mūsų tautietės svetur yra tiltas į kitą kultūrą, jos – vertingas informacijos šaltinis. Trečia, iš arti pažindamos platesnį pasaulį, jos įkvepia ir naujų idėjų, kuriomis gali su mumis pasidalinti. Ketvirta – jos yra objektyvesnis žvilgsnis į Lietuvą iš šalies. Penkta, tiesiog smagu bendrauti tarpusavyje, dalintis patirtimi, diskutuoti, galiausiai – padėti viena kitai.
Na, o dabar - apie užsienietiško rojaus iliuzijas. Prisipažinsiu, prieš keliolika metų, ką tik atsidarius sienoms, pati jas išgyvenau. Mano bičiulė, užsienio kalbų absolventė įsimylėjo prancūzą. Tikrą, iš paties Paryžiaus! Nesunku įsivaizduoti, kaip klapsėjo mūsų, draugių, blakstienos, kai ji dalinosi abejonėmis, kam geriau išleisti jo pavyzdingai siunčiamus frankus – briliantiniam žiedui ar kelionei į Egiptą.
Mes vis dar maitinomės studentiškai – keptomis bulvėmis triskart per dieną, o išvyka į Egiptą tada prilygo skrydžiui į Mėnulį. Todėl kai pajudėjo traukinys, galutinai išvežantis draugę su kuklia jos manta į svajonių šalį, visos sutartinai atsidusome: „Kaip jai pasisekė!“ Tai, kad savo gerokai vyresnį princą ji buvo mačiusi vos kelis kartus, atrodė tik dėmesio neverta smulkmena.
Toliau pasakojimą verta smarkiai sutrumpinti: prancūzas pasirodė besąs alkoholikas ir mušeika. Padovanojusi jaunavedžiams kokį nors interjero mažmožį paryžietė anyta nepamiršdavo pridurti, kad jai tai kainavo labai brangiai. O apie vertėjos karjerą svajojusi draugė turėjo tenkintis vienintele veikla – patarnauti vyrui ir vedžioti šunį. Laiškai iš Paryžiaus darėsi vis retesni ir vis liūdnesni...
Laikai gerokai pasikeitė, tačiau per drąsu būtų teigti, kad vakarietiško rojaus iliuzijos visiškai išsisklaidė. Tos šiltos, laimingos meilės ir darnaus šeimyninio gyvenimo istorijos, kurias skaitote mūsų žurnale, yra tik viena medalio pusė. Gaunu iš užsienių visiškai kitokių laiškų, kupinų nusivylimo ir net nevilties. Jų autorės atviros, tačiau nenori pasakoti savo nelinksmų istorijų viešai. Suprantama – pripažinti savo nesėkmę reikia didesnės drąsos. Bet galbūt ne vienai moteriai tai padėtų kaip šaltas dušas.
Kas galėtų atsakyti į klausimą, kurio neseniai sulaukiau: „Mano vedybinis gyvenimas Lietuvoje buvo labai nelengvas. Bet ir ištekėjus už užsieniečio ne pyragai. Kodėl man taip nesiseka?“ Bijau, kad atsakytų tik pati klausimo autorė, patyrinėjusi savo nuostatas, lūkesčius ir vertybes. Tik jai pačiai turėtų būti aišku, ką reikėtų keisti – šalį, vyrą ar save.
Užtat turiu atsakymą, kodėl laimingų feminos.lt istorijų herojės emigrantės svetur jaučiasi puikiai. Jos vyko į Vakarus ne rojaus ieškoti. Ir ne vyro, kuris paklotų po kojomis pasakišką gyvenimą. Šios moterys važiavo užsidirbti, siekti geresnio išsilavinimo, platesnio akiračio. Kaip taisyklė – ketindamos grįžti. Bet pakeliui į savo siekius dar buvo ir meile apdovanotos.
Susidaro įspūdis, kad įvairių tautybių vyrai gerbia ir myli šias savo lietuves žmonas labiausiai už tai, kad jos – stiprios, savarankiškos, įdomios asmenybės. Nepaisant socialinių turtingos valstybės garantijų, sėkmingos karjeros, vyro užnugario, jos ir toliau siekia tobulėti. Neabejoju, kad likusios Lietuvoje jos irgi būtų daug nuveikusios. Ir tikriausiai jaustųsi ne mažiau laimingos.
femina.lt
