Irena ZUBRICKIENĖ
Nuošaliame Maraziškių kaimo vienkiemyje (Igliaukos sen., Marijampolės sav.) gyvenusią vienišą senutę Albiną Bražukaitę (91 m.) taip paveikė tris kartus per dvi dienas pas ją siautėjęs plėšikas, kad su dviem lazdomis tepavaikštanti ir į lauką beveik nebeišeidavusi senolė po įvykio pati pradėjo krautis savo ryšulėlius. Kur išeiti, nelaimėlei nebebuvo svarbu - turbūt pagaliau būtų sutikusi kraustytis ir į senelių namus, kurie jai buvo siūlomi rūpestingų seniūnijos darbuotojų.
Našlaitį paakino sugėrovas
Rugpjūčio 6 dieną Irmantas Saveljevas (19 m.), Maraziškiams kaimyninio Menčtrakio kaimo gyventojas, nutarė apvogti senolę, nes žinojo, kad globos darbuotojos ir šiaip geros valios žmonių lankoma senolė savaitgaliais dažniausiai būna viena. Nuskriausti būtent Albinukę jaunuolis nusprendė ne tik dėl to, kad vienišė gyvena atokiai nuo kitų žmonių (jos artimiausi kaimynai - bemaž už poros kilometrų). Vaikinui į atmintį buvo įsirėžusi vieno sugėrovo - pensininko Stanislovo Mikalajevičiaus (60 m.) - prieš kelias dienas pagarsinta žinia, kad taupioji Albinukė visada turi pinigų ir laiko juos kojinėje, prisirištoje prie drabužių - rankovėje, po pažastimi. Stanislovas žinojo, ką sako: jis net apie 30 metų glaudėsi Albinukės pastogėje, tik pastaruoju metu jau gyvena kitur.
Irmantą žinia užbūrė. Nors "išdavikas" Stanislovas, kaip pats tvirtino, esą pasakodamas lyg tarp kitko, plėšti neliepė, tačiau daugiau nei prieš penkerius metus be motinos likusį našlaitį (tėvas gyvena Prienų rajone, tad su sūnumi matosi retai) svetimi pinigai ir noras pasilepinti gundė. Šeštadienį jis susiruošė pas A. Bražukaitę. Vėliau teisme Irmantas pasakos, kad ėjo ne specialiai - tik pakeliui, iš žvejybos, nes labai norėjo rūkyti, o cigarečių neturėjo.
Skriaudė tris kartus
Irmantas, radęs iš vidaus užsikabintas senutės namo duris ir supratęs, kad ji yra, ramiai ir lėtai išėmė vieno lango stiklą ir įlipo į vidų. Albinukę jis rado gulinčią lovoje. Moteris sutriko - į proanūkius jai tinkančio Irmanto ji nepažinojo. Vaikinas paprašė cigarečių arba pinigų cigaretėms. Išsigandusi senolė atkišo įsibrovėliui du litus, o šis jai iš rankos išlupo dar 60 litų ir, pagrasinęs tylėti, išėjo.
Po kelių valandų, pavakare, Irmantas, jau pasilepinęs seniūnijos centre su ten sutiktais perėjūnais, būdamas neblaivus, vėl atsliūkino prie Albinukės namo. Įlipo per tą patį išluptą langą, grasino senutei prie kaklo prikištu peiliu ir gavo dešimt litų. Kai iš virpančios senolės rankų iškrito daugiau pinigų, plėšikas juos pasiėmė - tai buvo šimtinė. Netrukus pagrasinęs jis pasišalino.
Trečią kartą našlaitis Albinukę aplankė kitos dienos vakarą. Vėl įlipo per tą patį langą, vėl grasino peiliu, vėl reikalavo pinigų, nes nujautė, kad paėmęs dar ne visus. Senutė buvo labai išsigandusi, prašė, kad jos tik nenužudytų, todėl išsitraukė iš po drabužių kojinę, kurioje laikydavo savo santaupas. Irmantas tą kojinę grubiai nupjovė, sužalodamas savo aukai pirštą, ir pasisavino per 600 litų. Močiutė maldavo palikti jai kiek nors pinigų maistui ir, pasirodo, suminkštino plėšiko širdį - Irmantas, ant grindų pažėręs grobį, jį skaičiavo ir atidavė Albinukei 250 litų.
Abiem - permainingi likimai
Nors nusikaltėlio nuskriausta Albinukė galėjo pamažu pasiekti už puskilometrio esantį vieškelį, kuriuo važiavę žmonės turbūt greitai būtų ją pastebėję, tačiau bijodama liko namuose. Senolę visą naktį kamavo baugi mintis, kad plėšikas ateis dar kartą. (Prieš keletą metų, kai Albina dar gyveno su dabar jau mirusia seseria, jas jau buvo žiauriai nuskriaudę plėšikai.) Labai rūpėjo sulaukti pirmadienio, kai užsuks nuolatinė globėja Veronika Sinkevičienė. Nors prigrasinta senolė neketino skųstis į policiją (plėšikas buvo sakęs, kad yra jų gauja, tad prireikus atkeršyti ateis kiti), tačiau pasikalbėti su artimu žmogum ji labai norėjo.
Rytą atvykusi globėja nustėro - globotinės namai buvo kaip po karo: išimtas langas, kambaryje ant grindų - kraujo lašų iš sužaloto piršto, kruvinų skudurų, iškuisti lovos patalai. Močiutė baimindamasi papasakojo, kas jai nutikę. Veronika tuoj pat nuskubėjo pas senolei neabejingą Igliaukos gyventoją Oną Akelaitienę. Šiai, išgirdusiai kraupią žinią, beliko tik apgailestauti, kad patingėjo sekmadienį aplankyti Albinukę. Abi pasitarusios moterys nutarė nepaisyti senutės baimės ir pranešė apie nusikaltimą į policiją.
Įbauginta Albina Bražukaitė nenorėjo atvirauti su pareigūnais, tačiau jos globėjos buvo ir drąsios, ir atkaklios. Kad nelaimėlei būtų ramiau, ją iškart išsivežė Ona Akelaitienė, savuose namuose parūpinusi viešniai ir lovą, ir pastogę. Jeigu močiutei čia nepatiks, vėliau ji galės kraustytis į senelių namus. Savo šeimos Albina neturi. Yra tik tolimesnių jos giminaičių, bet šie rūpinasi tik savo gyvenimu.
Po įvykių atsirado rimtų permainų ir plėšiku tapusio Irmanto kasdienybėje. Pareigūnams pavyko greitai jį išaiškinti, nes Albinos globėjos perpasakojo jiems plėšiko išvaizdą, apibūdintą nelaimėlės, o keli Igliaukos gyventojai neslėpė savaitgalį matę Irmantą kaip niekada besisklaidžiusį miestelio parduotuvėse. Taigi plėšikas išsidavė, nes buvo labai vaišingas ir neslėpė staiga praturtėjęs. Užkluptas Irmantas, anksčiau neteistas, nors jau įtartas dėl vienos vagystės, neneigė savo kaltės. Teisme jis kaltino alkoholį, sumaišiusį jam protą.
Aukos gailestis teismo nepaveikė
Išaiškinus nusikaltimą I. Saveljevas buvo suimtas. Praėjo vos trys savaitės, ir vaikinas buvo atvežtas į teismą - "atsiimti" bausmės. Jis atgailavo, tikino, kad blaivus taip nebūtų pasielgęs, priminė liūdną savo gyvenimą anksti likus be tėvų, tik su močiute, ir žadėjo niekada daugiau nieko neskriausti. Irmantas užsiminė, kad už grotų praleistos kelios savaitės "jau įkrėtė proto ateičiai", ir prašė kuo švelnesnės bausmės.
Nusikaltusio Irmanto pusėje, galima sakyti, buvo ir... jo apiplėštoji senolė. Nors išgąstis ir liūdni išgyvenimai jai greičiausiai sutrumpino gyvenimą, tačiau gailestinga močiutė tikino nenorinti niekam linkėti blogo - nenorėjo duoti parodymų, nepareiškė civilinio ieškinio ir prašė "paleisti tą jau pasimokiusį vaiką". Teisme Albinukė nepasirodė dėl, anot medikų pažymos, pablogėjusios sveikatos būklės.
Marijampolės rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis įstatymu, kuris Irmanto padarytas veikas laiko sunkiu nusikaltimu, nukentėjėlės pozicija, suprantama, nesivadovavo. Bylą išnagrinėjęs teismo pirmininkas Dainius Gudas paskyrė primą kartą teisiamam Irmantui Saveljevui, kuris pastaraisiais metais charakterizuojamas neigiamai ir piktnaudžiaudavo alkoholiu, realią ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Taigi savo 20-ąjį gimtadienį rugsėjo viduryje Irmantas sutiks neįprastai ir turbūt įsimintinai - būdamas už grotų. Taip pat teismo nuosprendžiu nurodyta konfiskuoti vaikino turto už 562 litus (tiek pinigų jis per tris kartus atėmė iš Albinos Bražukaitės).
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- I. Saveljevas dar nepraradęs sąžinės: apiplėšęs senolę jis jos pasigailėjo ir iškart atidavė dalį grobio
