Išbandytas vandeniu, ugnimi ir varinėm triūbom…
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius sostinės apygardos prokuratūrai vadovauja nuo 1995 metų. Dar sovietmečiu savo karjerą pradėjo Radviliškyje - kaip pats sako, “su triukšmais”. Mat tik pradėjęs dirbti prokuroru “turėjo drąsos” už kyšius sulaikyti tuometinį Radviliškio MSV – stambios įmonės - viršininką. Sužinojęs tai, kompartijos pirmasis sekretorius per 48 valandas liepė jam palikti palikti Radviliškio rajoną.
- Tačiau aš nepalikau, o paskambinau tuometiniam respublikos prokuro pavaduotojui P. Babraičiui, - pasakoja R. Jancevičius, - ir paaiškinau situaciją. P. Babraitis, gelbėdamas mane jauną, atsiuntė pagalbą - iš Šiaulių vyriausiąjį prokurorą A. Mirną ir A. Kliuką, kuris ir perėmė bylos tyrimą. Bet po metų vis tiek turėjau išeiti - į Kupiškį. Tais laikais būdavo taip: arba „suėsdavo“, arba paaukštindavo pareigas. Tai mane paaukštino.
- Bet į Vilnių atvažiavote iš Ukmergės. Ar Kupiškyje irgi užkliudėte kokį rimtą valdininką?
- Lyg ir ne. Aš ir Vilniuje nežinau kaip atsidūriau... Pasiūlė, o svarstyti nebuvo kada, nes žmona į Vilnių labai norėjo (juokiasi). Taigi ir persikėliau – iš pradžių aš vienas, paskui ir šeima.
O metas buvo sunkus… Kai tik pradėjau dirbti, buvo susprogdintas verslininkas R. Grainys. Siautė V. Januškevičiaus gauja. Teko patirti ir gąsdininmų, ir grasinimų. O apygardos prokuroras tuo metu neturėjo nei savo kabineto, nei automobilio, nei telefono... Jeigu dabar kas manęs paprašytų parašyti metodines rekomendacijas, kaip elgtis tokiu metu – nusikalstamumas didžiulis, vyksta reformos – neparašyčiau, nes dar ir dabar nelabai suprantu, kaip mes sugebėjome tuo metu dirbti. Ir ne tik dirbti, bet ir teigiamų rezultatų pasiekti…
- Vieni pirmųjų “sutvarkėte“ Vilniaus gaujas – dauguma jų gavo pelnytas bausmes, bet “šventa“ vieta juk tuščia nebūna…
- Taip, nebūna. Keičiasi nusikaltimų pobūdis ir į senųjų vietą stoja nusikaltėliai baltais marškinėliais, juodais kostiumiukais, su portfeliukais rankose, labai maloniais veidais, mokantys po 6 – 7 užsienio kalbas, nuolat šmėžuojantys “Stiliaus” žurnalo puslapiuose… Jie nešaudo ir nesprogdina – gal tik išimtiniais atvejais. Ne taip, kaip 1993 – 1998 metais. Aniems reikėjo, kad juos girdėtų, jų bijotų. Šitie - tyliai vagia pinigus iš valstybės. Blogiausia, kad daugelis dar nesupranta, kad tai baisus nusikaltimas… Taigi atsirado pinigų ir amfetamino fabrikai, atsirado narkotikų prekyba, prostitucija, pridėtinės vertės mokesčių grobstytojai.
Man, kaip piliečiui, narkotikų prekyba – vienas sunkiausių nusikaltimų – aš net neįsivaizduoju, kokiam laikui tie prekeiviai turėtų sėsti už grotų…
Tačiau šiandien aš galiu pasidžiaugti, kad Vilniuje labai gerai dirba Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Saugumo departamento žmonės, lenkiu galvą prieš policiją, jų profesionalumą. Juk naujosios gaujos veikia, tik veikla nėra tokia matoma, tad ir visoms tarnyboms tenka dirbti žymiai profesonaliau. Ir jei mes sugebame juos nustumti į pogrindį, tai jau šis tas…
- Vienam iš naujo pobūdžio nusikaltimų užkirstas kelias Trakuose - apgynėte viešąjį interesą. - Kol kas dar sudėtinga apie tai kalbėti, nes nėra visų sprendimų. Buvo iškeltos 42 administracinės bylos. Dvylikoje pasiekėme pergalę, o 30 – pralaimėjome. To paties apygardos administracinio teismo, tik skirtingų sudėčių teisėjų kolegijos priėmė skirtingus sprendimus – viena pasakė, kad jokio viešojo intereso čia nėra ir prokurorams nėra ką veikti, o kita – taip, viešasis interesas yra, prokurorai, imkitės darbo! Taip atsirado ginčas Vyriausiajame administraciniame teisme, kuris priėmė galutinį sprendimą – yra viešasis interesas ir buvo pažeisti 200 žmonių interesai.
Kaip bus išnagrinėtos kitos bylos, kol kas pasakyti negaliu, bet jau yra suformuota teisminė praktika, kaip elgtis tokiu konkrečiu atveju. Yra Vyriausiojo administracinio teismo 5 teisėjų kolegijos išaiškinimas. Taigi yra prielaida manyti, kad prokurorai įgis daugiau priešų…
- Trakuose tie “balti marškinėliai” figūravo teisėsaugai gerai žinomo S. Narkevičiaus pavarde...
- Nematėm mes nei tų pavardžių, nei kas ten slėpėsi už įvairių firmų – dirbom su dokumentais, kas juose užfiksuota, ir žiūrėjom, pažeisti įstatymai ar ne. Nebijom mes tų garsių pavardžių – yra atiminėjamos neteisėtai įgytos žemės ir iš seimūnų, ir iš kitų aukštų valdininkų. Beje, jei būtume kokius metus pavėlavę, tai Trakai būtų buvę urbanizuoti. Ar tai reikia daryti, ar ne, ne mprokurorui spręsti - mes žiūrime, kad nebūtų pažeisti įstatymai. Ir čia ne mano nuopelnas – aš tik priėmiau galutinį sprendimą. Iš peties dirbo prokurorės Deimantė Nikitinienė, Ilona Čirgelienė ir Irma Zaikienė. Beje, pirmosios dvi jau papildė Generalinės prokuratūros darbuotojų gretas.
- Spaudimo nepatyrėte? Žemė vis dėlto prestižinėje vietoje – Trakuose...
- Aš jau tiek metų dirbu prokuratūroje, kad turiu užsiauginęs krokodilo odą – norint nušauti, reikia taikyti į akį (juokiasi). Matot, apkaltinti gali visuomet. Kad ir tose garsiose “Draugystės” viešbučio privatizavimo bylose… Šaukė: „Prokuratūra nieko nedirba!“ O juk mūsų sprendimų nepanaikino Generalinė prokuratūra. Tie žmonės, kurie teigė, kad jie žino, kaip viskas ten neskaidriai buvo padaryta, kaip ten prasižengta su įstatymais, taip nieko konkretaus ir nepateikė, kai jų buvo konkrečiai paparašyta pateikti faktus. Girdi, patys nieko nežino, tik spaudoje skaitė… Bet mes juk vertinom tik dokumentus, faktines aplinkybes, o ne gandus. O ir techninį vertinimą darėme ne mes, o specialistai.
Tas pats buvo ir su velioniu rašytoju Gintaru Beresnevičiumi. Buvo bandoma triukšmauti, pateikti kitokias versijas. Vėliau bylą tyręs Generalinės prokuratūros prokuroras sutiko su mūsų pateiktomis išvadomis. Ir čia nieko nepadarysi – visiems geras nebūsi, nes šiame procese visada dvi pusės: nukentėjusysis ir kaltininkas.
- Vilnius dar garsus tuo, kad jame prestižinėse vietose dažnai dega namai...
- Na, gal čia buvo sukurta “baubo situacija”, jei kalbėsime apie tyčinius padegimus. Iš pradžių, kai perėmėm tyrimą, sulaukėm priekaištų: „Užsiiminėjat niekais, tam yra apylinkių prokuratūros“. Bet rezultatas yra: vieni padegėjai nuteisti, kiti - teisiami.
Kai yra „riebus kąsnis“ – žemės plotas - tai yra galimybė, kad tai, kas ant jo stovi, gali degti… Ne veltui sakoma, kad ugnis paslepia visus pėdsakus… Buvo laikas, kai žmonės pirko namus, juose apgyvendino žmones. Vėliau atsirado galimybė po tais pastatais išsipirkti žemę po 6 – 7 tūkstančius litų vietoj 150 tūkstančių už arą… O kai nusiperki žemę, tas pastatas lieka nenaudingas - parduoti neapsimoka. Tuomet jis ir dega…
Šioj vietoj valstybė prarado milijardus – juk buvo galima daugelį objektų parduoti aukcionuose. Ir jei nebus imtasi priemonių, tas pats gali atsitikti tiek Kaune, tiek Klaipėdoj… Matot, kai kuriems mūsų valstybės tarnautojams 10 tūkstančių yra daugiau nei milijardas…
- Na, jei tie 10 tūkstančių - į jo kišenę…
- Taigi... Nors buvęs sostinės meras Zuokas ir sakė, kad aš metu svorį, bet nemetu sovietinio polinkio mokyti kitus, vis tiek pasakysiu - nors juridiškai tai buvo ir teisingai padaryta, bet tai ne valstybinis požiūris…
- Viename savo interviu esate pasakęs: “Visi esam potencialūs nusikaltėliai…” Ką turėjote galvoje?
- Taip sakydamas aš turiu galvoje netyčinius nusikaltimus. Aš perskaičiau visą Baudžiamąjį kodeksą ir žinau, ką reikia daryti ir ko nereikia daryti, kad neperžengtum būtinosios ginties. Tačiau, jei neduok Dieve, tektų atsidurti tokioje situacijoje, kad tektų gintis, aš nežinau, ar man pavyktų tos ribos neperžengti. Jeigu aš, žinantis įstatymus, negarantuoju, tai ką kalbėti apie kitus žmones?... Juk ne robotai esam. Galų gale, daugelis vairuojame automobilius. Kas pasakys: “Ne, aš niekada nepažeisiu eismo taisyklių, jokiu būdu nepateksiu į autoįvykį!“
- Ne taip retai pareigūnai, tarp jų ir jūsų kolegos, įkliūva už vairo išgėrę... Ar Ramutis Jancevičius – blaivininkas? O gal turite daug gerų draugų Eismo priežiūros tarnyboje?
- Nerūkau ir visai negeriu. Jei kas pasakytų, kad Jancevičius vaikšto po prokuratūrą išgėręs, niekas nepatikėtų... Dukra kartais svarsto: “Kažin, kaip atrodai išgėręs?“ Yra taip, kaip yra. Vaikštau su dviejose vietose perskelta širdim, numečiau daugiau nei 100 kilogramų svorio. Yra toks anekdotas: “Dievas sėdi su dėže dagčių, kiekvienam gimusiam žmogui prikabina prie užpakalio po dagtį ir padega“... Gerai, jei tas dagtis ilgas, o jei trumpas?.. Norėčiau dar kokį 10 metų pagyventi... Mat žmonai tik 50 metų. Tai, jei dabar numirsiu, tai ji ims ir ištekės. O po 10 metų - greičiausiai jau ne (juokiasi)...
- Oi, koks egoistas...
- Koks esu - tai žmona geriausiai galėtų pasakyti...
- Bet jei dar gyvena su jumis, tai gal ne pats blogiausias „egzempliorius“ esate?..
- Matyt. Esu senamadiškas – vedęs kartą ir paskutinį. Ir pažiūros mano senamadiškos į visus kitus dalykus ir į tvarką.
Man pats didžiausias turtas – šeima. Tai viskas, ką sukaupiau per gyvenimą... Namuose apie darbą – tabu. Kartais iš darbo parėjusi žmona mane informuoja apie įvykius. Labai įdomu būna klausytis, nes kartais būna tokių įdomių interpretacijų...
- Jūs, vilniečiai...
- Na, aš nelaikau savęs vilniečiu ir į Vilnių keltis dirbti nenorėjau... Jau sakiau - žmona norėjo...
- Tai iš kur esate kilęs?
- Aš – žemaitis iš Tauragės. Bet aš iš tų žemaičių, kurie nemoka nė žodžio žemaitiškai ir ne viską supranta, ką šneka toj Tauragėj...
- Turit pomėgių?
- Medžioklė.
- Tai mėsos neperkate?
- Tiek aš tos mėsos ir tevalgau... Smagiausia man bokštelyje sėdėti, o ne gyvūnus šaudyti...
- Tai ir ragų ant sienos neturite pasikabinęs?
- Ką jūs! Man tų dalykų nereikia. Būna, sėdžiu bokštelyje, gėriuosi gamta ir meldžiuosi, kad koks žvėris neišlįstų – reikės šauti, o gaila... Antraip taigi kolegos užjuoks, kad nepataikiau (juokiasi)... Turėjau lapių prišaudęs, tai kailius vaikams karnavalui sukarpiau...
Dar mėgstam visa šeima keliauti. Daug šalių aplankyta – ir Europa beveik visa, ir už Atlanto, ir Afrikos žemynas... Ką per metus sutaupai, tą ir išleidi kelionių metu.
- Ačiū už pokalbį. Geros sveikatos ir turiningų kelionių!
