Ėjo ežiukas mišku ir maldavo, kad tik nepradėtų lyti, nes dar prieš tai prasidėjęs lietus nebuvo pasibaigęs.
Ėjo ežiukas mišku ir pamatė po seno ąžuolo šaknimis miegantį Knysliuką.- Taip, - garsiai pagalvojo ežiukas, - ir gili šaknis kartais tylią kiaulę užknisa.
Ėjo ežiukas mišku ir visiems pūtė arabus. Visiems buvo linksma, tik arabams kažkas nepatiko.
Ėjo ežiukas mišku, žiauriai kankinamas abejonių. Abejonės anksčiau buvo tarnavusios saugume, todėl puikiai išmanė savo darbą.
Ėjo ežiukas mišku ir nešėsi pusę butelio degtinės. Sveikata jam neleido išgerti viso, tad jis ją paliko ir nuėjo ieškoti kitos draugės.
Ėjo ežiukas mišku vos vilkdamas kojas. Mat kojos buvo Knysliuko, o girtas paršas - sunkus nešulys mažam ežiukui.
Ėjo ežiukas mišku nekreipdamas dėmesio, kad miškas seniai iškirstas.
Ėjo ežiukas mišku ir jautė, kad gali praktiškai padaryti viską, bet viskas net ir teoriškai nenorėjo, kad ežiukas jį darytų.
Ėjo ežiukas mišku, gaudydamas varnas, bet varnos nebuvo kvailos, skraidė aukštai.
Ežiukas... na, jis nekaltas... kalti tie, kas pralaimėjo rinkimus.
Ėjo ežiukas mišku ir kilo gaisras. Ežiukas, nebūtų gamtos sargas, jei neiškviestų gaisrininkų. Deja, atvažiavęs gaisrininkų “Fordas” netyčia ežiuką sutraiškė.
Jei turite interneto folkloro pavyzdžių, siųskite adresu [email protected]
